Gautama Buda

Pasaulio Viešpaties, kuris „Apreiškimo Jonui knygoje"(11:4) pavadintas Žemės Dievu, pareigas užima Gautama Buda, atėjęs pakeisti Sanat Kumarą, užėmusį šį postą daugybę tūkstantmečių. Gautama Buda priėmė Pasaulio Viešpaties mantiją 1956 metų sausio 1 dieną. Tai pačios aukščiausios pareigos dvasinėje planetos hierarchijoje, o Viešpats Gautama – iš tiesų pats paklusniausias tarp Pakylėtųjų Valdovų. Buda(nuo sanskr. žodžio budh – žadinti, žinoti, suvokti). Buda reiškia „praregėjęs". Terminas rodo tam tikras pareigas dvasinėje pasaulių hierarchijoje, kurios pasiekiamos praėjus tam tikras šventosios ugnies iniciacijas, įskaitant Šventosios Dvasios septynių spindulių ir penkių slaptųjų spindulių pašventinimą, taip pat Moteriškojo Spindulio (šventosios Kundalini ugnies) pakėlimą. Gautama Buda savo kauzaliniu kūnu ir trikloste liepsna palaiko dieviškąją kibirkštį ir žemiškųjų evoliucijų, artėjančių prie asmeninės Kristaus Būties kelio, suvokimą. Jo Meilės ir Išminties aura, kuri įkvepia planetą, sklinda iš jo neprilygstamos ištikimybės Dievo Motinai. Jis yra Šambalos, Sanat Kumaros, pirmosios šventosios buveinės, dabar esančios eteriniame plane virš Gobio dykumos, hierarchas.

Mėnulio pilnaties dieną vaišakhos mėnesį(balandį-gegužę), daugiau nei prieš 2,5 tūkstančio metų Kapilavastoje(dabartiniame Nepale) gimė princas, vėliau tapęs vienu didžiausių visų laikų dvasinių mokytojų. Tai buvo Sidharta Gautama, karaliaus Sudhodhanos ir karalienės Mahajamos sūnus, kuris vėliau tapo žinomas kaip Buda(„Prabudęs, Nušvitęs" –tas, kuriame prabudo Aukštasis protas, Budhi, ir kuris, atmetęs kančias, suvokė tikrąją būties prigimtį). Išminčiai brahminai, dalyvavę jo krikštynų apeigose, pranašavo, kad princas vieną dieną atsižadės šeimos, taps asketu, prabus ir išlaisvins visą pasaulį. Jie taip pat pranašavo, kad princas atsižadės pasaulio, pamatęs keturis ženklus - senį, ligonį, numirėlį ir žmogų, atsižadėjusį pasaulio. Karalius tuojau pat paskelbė, kad nuo tos dienos nė vienam žmogui, kuris turėtų nors vieną iš keturių požymių, nebus leidžiama prisiartinti prie jo sūnaus. Visose keturiose miesto pusėse buvo išstatyti sargybiniai, kurie vykdė jo valią. Princas Sidharta jaunystę praleido labai prabangiai. Karalius pastatė jam trejis rūmus trims metų laikams – vasarai, pavasariui ir liūčių laikotarpiui. Šešiolikos metų jis vedė princesę Jašogharą. Tačiau lankydamasis mieste, Jis pirmą kartą pamatė iškaršusį senį, ligonį, bei lavoną ir suprato, kad kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, patirs senatvę, ligas ir mirtį, t.y., kad žmogaus gyvenimas yra kančia. Kitą kartą lankydamasis mieste jis pamatė asketą, spinduliuojantį beribe ramybe ir laime, kuris, siekdamas išsilaisvinti, buvo atsižadėjęs šeimos gyvenimo. Princas ryžosi Didžiajam atsižadėjimui – palikti prabangų gyvenimą, žmoną, naujagimį sūnų ir, apsivilkęs atsiskyrėlio drabužiu, iškeliavo ieškoti Tiesos. Jis nuvyko į Magadhos karalystę mokytis pas dvasinius mokytojus. Nepasitenkinęs tuo, ką išmoko, vėliau iškeliavo į Uruvelą. Ten, gyvendamas kaip jogas asketas ir baisiai save marindamas, Buda praleido šešerius metus, tačiau tikslo nepasiekė. Tada jis ėmėsi švelnesnių būdų ir nusprendė ieškoti savo paties kelio į Prabudimą. Jis atsisėdo po banjano medžiu toje vietoje, kuri dabar vadinama Bodhigaja, ir, pasinėręs į stipriausią ir giliausią meditąciją, vaišakhos mėnesio pilnaties dieną dvasiškai prabudo.

Štai kaip apie tą laikotarpį pasakoja pats Gautama Buda per pasiuntinį Tatjaną Mikušiną: >.

Dar apie vieną labai svarbų momentą pasakoja Buda:.