Krišna

Dievas įsikūnijo Žemėje kaip visų galių Avataras Šri Krišnos pavidalu. Jis buvo švelnumo, nepaprasto žavesio ir neprilygstamos meilės įsikūnijimas. Krišna gimė ankstų liepos 20 rytą, 3227 metais prieš Kristų. Tuo metu Mathura buvo vienas iš svarbiausių Indijos miestų, Jadu dinastijos sostinė. Ją valdė karalius Ahuka. Jis turėjo du sūnus Devaką ir Ugraseną. Devakė, Devakos duktė, buvo atiduota į žmonas Vasudevai. Jaunąją sutuoktinių porą į Vasudevos rūmus vežė Ugrasenos sūnus Kamsa, kuris mylėjo Devakę kaip savo seserį. Staiga iš dangaus pasigirdo garsas:"Neišmanėli Kamsa, aštuntasis Devakės sūnus vieną dieną tave nužudys". Tai išgirdęs, Kamsa norėjo užmušti Devakę. Vasudeva meldė jį pasigailėti ir pažadėjo atiduoti jo globai visus jai gimsiančius vaikus. Kai Devakei gimė šeši vaikai, Kamsa juos visus, išskyrus pirmąjį, išžudė. Gimus septintajam, Vasudeva slapta krepšyje išnešė vaiką iš rūmų. Į jo vietą buvo padėtas kitas naujagimis. Kai Kamsa išgirdo, kad gimė negyvas kūdikis, jis įtarė apgavystę. Jis įmetė jį ir jos vyrą į kalėjimą. Po dviejų metų kalėjime, Devakė pastojo aštuntą kartą. Praėjus devyniems mėnesiams Kamsa ėmėsi ypatingų priemonių, surakino abiems grandinėmis rankas ir kojas, o aplink kalėjimą padidino sargybinių skaičių. Kai Devakė pradėjo gimdyti, pasirodė Narajana(Dievas Višnus) ir pasakė, kad Jis nutarė gimti jų sūnumi. Jis taip pat pasakė, kad kai tik Jis gims, nuo jų kojų ir rankų nukris grandinės, o kalėjimo durys atsidarys. Jis gimė kalėjime. Jo motina Devakė buvo surakinta grandinėmis. Laimindamas Vasudevą ir Devakę, narajana įėjo į Devakės įsčias kaip šviesos kamuolys. Netrukus 3.30 ryto, palankią Brahmamuhrtos valandą, gimė nuostabus kūdikis. Storos grandinės nukrito, o vartai plačiai atsivėrė. Vasudeva su kūdikiu išėjo pro miegančius sargybinius. Buvo patvinusi upė, bet vandenys prasiskyrė, leisdami jam praeiti. Nandos žmona buvo ką tik pagimdžiusi mergaitę ir abu tėvai kietai miegojo. Jiems nežinant, Vasudeva sukeitė kūdikius. Kai jis grįžo į kalėjimą, kūdikis pravirko. Sargybiniai pranešė Kamsai. Kamsa atėjo į kamerą, pakėlė kūdikį, ketindamas jį nužudyti, bet jis išsprūdo ir išlėkė pro langą. Tada balsas iš dangaus tarė:"Tas, kuris tave nužudys, vis dar gyvas". Tuo metu Nanda ir Jašoda šventė savo vaiko gimimą ir dėl tamsios veido spalvos pavadino jį Krišna. Supratęs, kad jo būsimas žudikas dar gyvas, Kamsa įsakė moteriai, vardu Putana apeiti karalystę ir išžudyti visus tą mėnesį gimusius vaikus. Putana išsitepė savo krūtinę nuodais ir žindydama nunuodijo daug kūdikių. Krišna įžvelgė jos gudrybę. Atpažinęs ją kaip milžinę-žmogėdrą, Krišna iščiulpė jos gyvybę ir Putana krito negyva.

Krišna buvo mylimas už linksmas išdaigas. Iš moterų jis vogdavo sviestą. Krišna taip pat „pavogė", t.y. užkariavo visų širdis. Po keleto metų Krišna ir jo šeima apsigyveno Brindavane. Ten jis ganė galvijus, todėl buvo vadinamas Gopala. Visą miestą Krišna žavėjo nuostabia savo fleitos muzika. Jo mėgstamiausias šokis buvo Rasalyla, kurį šokdamas jis pasidaugino ir šoko su kiekviena piemenaite. Jis darė stebuklus, nužudė demonus Murą ir Madhu. Mura simbolizuoja egoizmą. Krišna taip pat kovėsi su piktąja gyvate Kalja, kuri užnuodijo Jamunos vandenis. Jis įveikė Kalją ir įsakė jai su visa šeima išvykti į tolimus kraštus, kur ši daugiau nebegalėtų padaryti žalos jokiam gyvam padarui.

Didžiausias Krišnos stebuklas – Govardhanos kalno laikymas iškėlus jį ant mažojo pirštelio. Jis kvietė Brindavano žmones slėptis po kalnu nuo didelės liūties. Liūtį sukėlė Lietaus Dievas Indra, įniršęs už tai, kad žmonės nustojo jį garbinę. Kamsa suprato, kad jį sunaikins ne kas kitas, kaip Krišna. Jis sugalvojo įvairiausių būdų, kaip nužudyti Krišną, bet jam nepasisekdavo. Todėl kartą pasikvietė Krišną ir Jo brolį Balaramą į Lanko šventę pasigalynėti. Krišna sulaužė lanką, kurio niekas negalėjo net pakelti ir abu broliai įveikė Kamsos imtynininkus nugalėtojus. Jie taip pat parbloškė dramblį, kuris buvo atsiųstas, kad juos sutraiškytų. Paskui Krišna puolė Kamsą, parmetė jį ir nukovė. Tada išlaisvino Ugraseną, kuris vėl tapo karaliumi. Pats Krišna, kurį laiką praleidęs Brindavane, tapo Dvarakos valdovu.

Kai iš Krišnos giminaičių, teisingųjų Pandavų, įžūlieji Kauravai atėmė karalystę, tarp jų kilo karas. Krišna buvo Ardžunos(vieno iš brolių Pandavų) kovos vežimo važnyčiotojas. Kurukšetros mūšio išvakarėse, pagalvojęs apie savo giminaičių žudymą, Ardžuna labai nuliūdo. Tada Krišna pamokė jį, kaip atlikti pareigą nepaisant pasekmių. Krišnos pamokymas Ardžunai įamžintas Bhagavadgytoje(Dieviškoje Giesmėje). Ji parašyta dialogo forma ir susideda iš 700 sanskrito posmų, padalintų į 18 skyrių. Joje taip pat aiškinama Dievo prigimtis ir kaip žmogus gali Jį pažinti.

Kurukšetra simbolizuoja kūną – moralinės kovos lauką. Lemiamas ginčas vyksta žmonių širdyse, kur kovojama kas dieną ir kas valandą. Kilimas nuo žemės į dangų, nuo kančios į dvasią vyksta dharmos keliu. Dievas, dharmos saugotojas, yra širdyje kaip vidinis Valdovas, važnyčiotojas(Krišna), skaitantis žmogaus sielą(kurią simbolizuoja Ardžuna) kovoti su blogiu ir dorai elgiantis(laikantis dharmos) tobulėti bei pasiekti aukštesnę dvasinę pakopą.

Krišna gyveno žmogaus pavidalu 125 metus.