Konfucijus

Filosofijos įkūrėju ir net kino dvasinio vaizdo sudarytoju laikomas Čžun-ni arba Kun-Fudzi (Konfucijus). Istoriko Sin Cian "Istorijos pastabose" rašoma, kad jis gimė Lu karalystėje 551 m.pr.m.e (mirė 479 m.pr.m.e.). Jo tėvas iš senos aristokratiškos, bet nuskurdusios giminės, valdęs Czou sritį, buvo labai senas, o motina jauna. Vaikystėje jam teko pabūti ir piemeniu, ir sargu.

Pagrindinis informacijos šaltinis yra "Keturknygė": 1) Dasiuje, patarimai valdininkams, parašyta mokinio Czen Czi; 2) Čžun-jun (Aukso vidurys), parašyta Konfucijaus anūko Czi Si; 3) Lun-jui (Pokalbiai ir pasisakymai), parašyti mokinių; 4) Men-czi, parašyta Men Czi 100 m. po Konfucijaus mirties. Svarbiausia jų Lun-jui, Cin laikotarpiu sudeginta, bet vėliau atstatyta 3 variantais.

Išliko 22 Konfucijaus mokinių vardai. Jie apie savo mokytoją sakė, kad jis buvo švelnus, geranoriškas, atidus, nuolaidus, tuščiai nesiginčijo, bet buvo kategoriškas savo teiginių atžvilgiu. Jis savikritiškas – gimė neturėdamas žinių ir jas įgijo atkakliai mokydamasis. Kūrybiniai sugebėjimai vidutiniški. Visos jo žinios iš meilės senovei. Jis ypač giria "Ši-czin": "Neskaitęs Ši-dzin tylėdamas stovi nusisukęs į sieną". "Giesmių knyga" jam yra ne tik poezija, bet ir tikrasis mokymas apie moralinį elgesį ir valstybės valdymą. Konfucijus neskaitė savęs idealu. Filosofas neturi nei liūdėti, nei abejoti, nei bijoti. Jį mažai kas pažįsta – skirtingai, nei lankininką ar važnyčiotoją.

Valstybės valdymą Konfucijus tapatina su teisingumu, morale. Jis neatmeta dangaus kultą – o ir jo paties mokymas priklauso nuo dangaus valios. Visas jo gyvenimas – tarnavimas tai valiai. Jam pakanka, kad "dangus apie mane žino". Tačiau Konfucijui dangus beveidė galia, dėsnis, dao. Kartu tai ir gamtos kelias: "Argi dangus kalba? Keturi metų laikai keičiasi; ir atsiranda daiktai".

Konfucijus priėmė tradicinį protėvių kultą, tačiau pas jį šmėkšteli mintis, kad gyvieji vertesni nei mirę, o tarnauti žmonėms naudingiau nei dvasioms: "Ar neišmokęs tarnauti žmonėms, gali tarnauti dvasioms?" Nuo dvasių reikia laikytis atokiau…

Visuomenės padėtį jis laiko nepatenkinama ir tai jį liūdina, nes moralė negerėja, kas išmokta, nekartojama, pareigų nesilaikoma, blogi poelgiai neištaisomi, "išmanančių moralę maža". Žmonės pamiršo "aukso vidurį" (čžuan-jun). Seniau viskas buvo geriau, žmonės nekreipė dėmesio į smulkmenas, pasižymėjo tiesmukiškumu, vengė nepadorių asmenų. Dabar žmonės ištvirkę, kivirčijasi, lieja pyktį ant kitų, apgaudinėja, mokosi tik dėl vietos visuomenėje ir t.t.

Jo garsusis imperatyvas: "Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti darytų tau", bet mokiniui ištarus šią frazę, Konfucijus atsakė, kad tai "pasiekti neįmanoma".

Konfucijus žmones dalijo į kilmingus (czun-czi) ir "žemuosius" (siao-žen): "Yra kilmingų be meilės žmonėms, bet nėra žemųjų, mylinčių žmones". Bet iš kitos pusės, "žmonės savo prigimtimi artimi vienas kitam" ir "auklėjant nereikia išskirti žmonių" (nes valstybė turi būti vieninga). Ir vis tik tų sluoksnių atskyrimas didesnis, nei bendrumas: "kilmingas ne toks kaip daiktas" ( t.y., yra nepriklausomas). Valdymo idealas – moralinis pavyzdys. Liaudį galima priversti paklusti, bet neįmanoma priversti suprasti, kodėl. Paklusnumo pagrindas – paklusti tėvų valiai (siao): "kai padangtėje viešpatauja dao, prastuomenė nebruzda". Į valdžią turi ateiti teisingi žmonės. Prastuomenė linkusi mėgdžioti kilmingus, - ir tai yra jos vertingiausia savybė: "Žolė linksta ten, kur pučia vėjas".

Nors "laikas bėga nesustodamas", ateitis yra kaip praeitis, į kurią ir reikia atsigręžti. Pradėti reikia nuo "vardų ištaisymo" (čžen min) – kad daiktai (dalykai) atitiktų jų pavadinimus, t.y. socialinė visuomenės narių funkcija turi būti reali: valdovas turi būti valdovu, tėvas tėvu, sūnus sūnumi…

Žinoti, reiškia pažinti žmones. Aukščiausias pažinimas įgimtas, bet retas. Bet mokytis iš senųjų reikia pasirinktinai – tai, kas geriausiai tinka. Pažinimas yra ne tik žinios, bet ir gebėjimas išspręsti kilusias problemas. Tačiau Konfucijus ir pasekėjai mažai dėmesio skyrė mokslams.