Nikolajus

Pakylėtasis Valdovas. Buvo įsikūnijęs kaip rusų caras Nikolajus Antrasis, Romanovas. Jis ir daugelis jo šeimos narių buvo įkūnyti aukštai misijai 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje. Jis žinojo apie tą kankinio mirtį, kuri buvo prieš akis jam ir jo vaikams. Ir buvo daug kelių išsaugoti savo gyvybę ir pabėgti į užsienį. Bet visus juos ji atmetė.

Jis sąmoningai prisiėmė šį kryžių, šį nukryžiavimą ant kryžiaus. Visų sunkiausia jam buvo įveikti tos savo dalies pasipriešinimą, kuri stengėsi bet kuria kaina išgelbėti vaikus. Bet jis paaukojo savo vaikus. Lygiai taip, kaip Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų. Šventi nekaltieji buvo atiduoti kankinių mirčiai. Ir šis momentas pasitarnavo kaip signalas pačioms pikčiausioms tamsos jėgoms išlysti iš pakampių ir siekti valdžios.

Nikolajus galėjo priešintis. Jis galėjo išsaugoti savo šeimą ir visi jie galėjo pasilikti gyventi. Bet kokia gyvenimo prasmė be Rusijos? Jis pasirinko kovos atsisakymo kelią. Atsisakymą nuo prievartos. Jis pasirinko Kristaus kelią ir leido nukryžiuoti save ir visą savo šeimą.

Jis tapo Pakylėtuoju Valdovu, jis pasiekė savo pakylėjimą. Bet jo vaikai, jo dukros iki šiol yra įsikūnijime. Trys iš jo vaikų tapo Didžiosios Baltosios Brolijos pasiuntiniais. Du – Amerikos teritorijoje-Markas Lailas Profetas(buvo įsikūnijęs jo vieninteliu sūnumi Aleksejumi, dabar Pakylėtasis Valdovas Lanello) ir Elizabet Kler Profet, kitas – Rusijos teritorijoje(Tatjana Mikušina).

Ir jeigu jo gyvenimas vėl pasikartotų, jis vėl pasirinktų nukryžiavimą sau ir savo šeimai.