Sen Žermenas

Pakylėtasis Valdovas. Laisvės Septintojo Spindulio čohanas, Vandenio epochos Hierarchas; sielų įšventintojas į alchemijos ir transmutacijos mokslą ir ritualą padedant violetinei liepsnai per ištarto žodžio galią, meditaciją ir vizualizaciją. Jo šventoji buveinė Šiaurės Amerikoje yra Simbolių Ola Stalo Kalne, Vajominge. Jis taip pat naudojasi ir Rojal Tetono Šventąja buveine(virš Grand Teton, Jackson Hole, Vajominge), Šviesos Ola Indijoje, savo Guru – Didžiojo Dieviškojo Nukreipėjo šventąja buveine, taip pat Rakocio pilimi Transilvanijoje. Pagrindinės Rakocio Pilies gaidos yra „Vienos miško pasakos" ir „Rakocio maršas".

Sen Žermenas XX amžiuje užstatė savo kauzalinį kūną tam, kad Žemės žmonija galėtų pasinaudoti violetinės liepsnos dovana šiuo sunkiu planetai metu. Įstatymas toks, kad energija turi būti panaudojama protingai. Ir kažkas turi atlyginti veltui panaudotos energijos nuostolius. Ir jeigu šito nebūtų įvykę, tai ta karma, kurią sukūrė žmonija neteisingu violetinės liepsnos energijos panaudojimu, galėjo privesti prie negrįžtamų pasekmių Žemės planetai.

Jis užstatė savo kauzalinį kūną už žmonių teisę naudotis violetine liepsna. Tai buvo milžiniška galimybė, kuri turėjo sudaryti palankias sąlygas šuoliui žmonijos sąmonėje. Šio universalaus tirpiklio pagalba ištirpinę karmines užtvaras, žmonės būtų galėję pakilti į sekantį laiptelį savo evoliucijos vystymęsi, išvengdami kataklizmų ir įvairių galimų stichinių ir techninių nelaimių ir katastrofų.

Bet šito neįvyko. Violetinė liepsna žmonijos buvo panaudota ne taip, kaip tai planavo Pakylėtųjų Pulkai.

Jis prarado didelę dalį savo kauzalinio kūno, kurio energija buvo nukreipta į tai, kad atlygintų nuostolį, kurį padarė žmonija melagingai kvalifikuodama violetinės liepsnos energiją.

Beje, tokį dalyką kaip Inernetas žmonijai padovanojo irgi Sen Žermenas.

Žemiau pateikiami Sen Žermeno sielos įsikūnijimai.

Aukso amžiaus civilizacijos Sacharos dykumos rajone prieš 50000 metų Valdovas.

Aukščiausias Atlantidos žynys prieš 13000 metų. Tarnavo Viešpaties Zadkielio Ordino Violetinės Liepsnos Šventykloje, stovėjusioje ten, kur dabar yra Kubos sala.

Pranašas Samuelis, Vienuoliktas amžius pr.Kr., Izraelis. Didis religinis veikėjas, buvęs pranašas, šventikas ir paskutinis iš senovės žydų teisėjų.

Šventasis Juozapas, pirmasis amžius po Kr., Nazaretas. Marijos vyras ir Jėzaus globėjas ir gynėjas.

Šventasis Albanas, trečiojo amžiaus pabaiga ir ketvirtojo pradžia, Verulamo miestas, pavadintas Sent Olbansu, Hartfordšyras, Anglija. Pirmasis britų kankinys. Paslėpė persekiojamą kunigą, tapo ištikimu nauju atsivertėliu ir buvo nubaustas mirtimi už tai, kad apsimetė esąs kunigas, nes norėjo jį išgelbėti.

Mokytojas Proklas (Proklas Diadochas). Paskutinis didis graikų filosofas neoplatonikas. Proklas(apie 410-485m. po Kr., Atėnai) vadovavo Platono Akademijai; parašė reikšmingų filosofijos, astronomijos, matematikos ir gramatikos veikalų.

Merlinas, apyt.1220-1292 m., Anglija. Filosofas, švietimo sistemos reformuotojas ir mokslininkas eksperimentuotojas; šiuolaikinio mokslo pradininkas, išgarsėjęs savo įvairiapusiais alchemijos, optikos, matematikos ir kalbos mokslo tyrinėjimais.

Kristupas Kolumbas, 1451-1506m., gimė tikriausiai Genujoje, Italija, vėliau apsigyveno Portugalijoje. 1492 m. atrado Ameriką pirmosios kelionės iš keturių metu, kurias globojo ispanų karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė.

Frensis Bekonas, 1561-1626m., Anglija. Filosofas, valstybės veikėjas, eseistas ir puikus literatas, Šekspyro pjesių autorius, tyrimų indukcinio metodo tėvas ir mokslo revoliucijos šauklys. 1684 metų gegužės 1 d. priėmė pakylėjimo šventinimus, o vėliau pasirodė kaip

Grafas de Sen Žermenas , aštuonioliktojo ir devynioliktojo amžių „Europos žmogus-stebuklas". Pasak kunigaikščio Karolio Heseniečio, grafas prisistatydavo kinigaikščio Ferenco I I Rakocio Transilvaniečio sūnumi, kiti manė, kad jis buvo Portugalijos žydas arba šios šalies karaliaus sūnus. Įžymus alchemikas, mokslininkas, kalbininkas, muzikantas, dailininkas ir diplomatas; slapta veikė kurdamas Jungtines Amerikos valstijas ir įspėdamas apie artėjančią žiaurią revoliuciją. Jis gebėjo daryti bilokaciją(galimybė tuo pat metu būti dviejose vietose), galėjo pasirodyti dvare, o paskui išnykti, ištirpdydamas savo formą pagal norą, pašalinti deimantų bei kitų brangakmenių defektus ir pagaminti eliksyrą, stabdantį senėjimą. Jis vienodai laisvai valdė abi rankas ir galėjo tuo pat metu viena ranka rašyti laišką, kita – eilėraščius arba abiem rankom vieną tekstą. Jis lankė Mariją Antuanetę ir jos artimą bičiulę ponią d'Ademar, kuri vėliau aprašė jo meistriškumą ir pasakojo apie jo duotus perspėjimus, kada artėja katastrofa ir kad netrukus mirs karalius ir karalienė.