7. Gyvo bendravimo su žmonėmis svarba

Žingeidumas yra nuostabus bruožas kiekvienam, kada yra keliami klausimai ir nuoširdžiai ieškoma atsakymų. Tačiau, kada klausimų gelmė pranoksta žmogaus suvokimą, tada tokie klausimai žmogų iš karto išgąsdina, suerzina, ir jis akimirksniu stoja į savojo aš gynimo pozą, tuo pačiu užblokuodamas bet kokį nuoširdų norą sužinoti atsakymą, kad išplėstų ir savo paties proto supratimą.

Būtent tokia aplinka vyravo prieš du tūkstančius metų, kada aš vaikščiojau jūsų pasaulio žeme, kada keliavau po Viduržemio jūros kraštus ir studijavau žmones ir tomis kelionėmis plėčiau savo proto supratimą, kaip gi žmogus gyvena, dirba, ir mąsto skirtingose vietovėse. Ir skirtingų charakterių ir rasių žmonės. Ir šitokios gyvos studijos vėl man suteikdavo daug daugiau atsakymų į mano paties keliamus klausimus, negu aš jų galėjau pasisemti iš tuometinių Raštų.
Visada gyvas bendravimas tarp žmonių pranoksta bet kokią teoriją, nes teorija yra tik išmąstymas, pasiremiantis ribota patirtimi ir mėginant padaryti apibendrinančias išvadas. Tuo tarpu gyvas bendravimas su žmogumi suteikia gyvus virpesius, kuriuos tas žmogus, su kuriuo bendraujate, skleidžia ir jums, ir visai aplinkai. Ir tų virpesių nenagrinėja teorija, nes jų apibūdinti kokia nors viena išvada neįmanoma, nes jie visi yra individualūs ir nepakartojami, nes jie yra gyvi ir besikeičiantys. Ir vieno ir to paties žmogaus skleidžiami virpesiai vieną akimirką gali būti vienokio dažnio, kitą akimirką – jau kitokio. To paties žmogaus.