12. „Pasikalbėjimai su Tėvu“

Toks patyrimas man buvo naujas ir neįprastas. Dėl to aš pats negalėjau suvokti, kaip tos šviesios mintys mane pasiekia. Iš kur jos? Bet aš sau nusprendžiau, kad jos ir gali būti iš Tėvo. Jeigu aš jam pateikiu klausimus, o tada netrukus ateina tokia mintis, kuri man padeda suprasti tai, ko suprasti negalėjau, tai šitą paaiškinimą ir priskirdavau Tėvui. Ir sau ėmiau sakyti, kad taip man atsakė Tėvas.
Palaipsniui ėmiau tokius savo pokalbius vadinti “Pasikalbėjimais su Tėvu.” Ir nors apie tai negalėjau papasakoti niekam, net savo šeimoje, nes mane būtų palaikę pamišusiu vaiku, bet man pačiam buvo gera po tokių, kaip aš pavadinau “Pasikalbėjimų su Tėvu.” Ir aš džiaugiausi, kad dabar turiu paslaptį, kurią žino tik “Mano mylimas Tėvas” ir aš.

Kuo toliau pasinerdavau į šituos, ir man pačiam nesuvokiamus, periodus, pavadintus tokiu niekam mano aplinkoje nesuvokiamu pavadinimu, tuo labiau ėmiau pats patirti, kad šitoks mano pasikalbėjimas su Tėvu reikalingas visiems žmonėms, nes jis pradeda veikti mane vis didesniu laipsniu iš vidaus. Bet veikti į gerą pusę. Aš ėmiau jausti, kaip darausi iš greitai užsidegančio jaunuolio vis kantresnis ir kantresnis. Jeigu anksčiau mano žodžiai daug ką įskaudindavo tik dėl to, kad juos drąsiai išsakydavau gindamas savo nuomonę, tai dabar ėmiau vis aiškiau suprasti, kad ne viską, ką aš suprantu ir jaučiu, panašiai supranta ir jaučia mano draugai, ar kiti žmonės, kurie nenorėdavo mano tiesų klausytis, nes jos gąsdino juos. Tada pradėjau suvokti, kad neviską turiu taip atvirai pasakoti kitiems, kad sukelčiau mažiau prieštaravimų ir mažiau nuteikčiau juos prieš save. Taip palaipsniui mokiausi bendravimo su visais – net ir su savo tėvais, nes ir jie mano nuostatoms prieštaravo, nors priešinosi ne taip aršiai, kaip kiti.

Mane visą laiką gelbėdavo mano nuoširdumas. Dauguma pastebėdavo, kad aš buvau nuoširdus ir nesiekiantis naudos sau. Jie man atleisdavo tuos drąsius pasisakymus, kurie jiems būdavo nepriimtini, o klausimai tiesiog gąsdindavo, ir jie niekaip nesugebėdavo į juos surasti jokio atsakymo. Net ir tai, iš kur atsiranda žaibas ir griaustinis, kada paklausiau savo tėvo, jis atvirai prisipažino, jog nežino. Nežino, nes niekas žydų apie tokius dalykus nieko nemokė. Man toks nežinojimas buvo keistas, nes tada buvau dar vos aštuonerių metų, ir laikiau savo tėvą viską žinančiu ir galinčiu man paaiškinti daugelį dalykų, apie kuriuos aš neturėjau jokio supratimo. Dabar gi pasirodė, kad šitaip nėra. Net ir mano tėvo autoritetas mano akyse sušlubavo. Ir vėl tą klausimą aptarinėdavau savo paties pasikalbėjimuose iš pradžių pats su savimi, o vėliau, kaip minėjau, tokie mano pasikalbėjimai peraugo į pokalbius su Tėvu danguje.