Urantija > Kalbu Jums Vėl > 102. Sielos paukštė dabartinėj... >

102. Sielos paukštė dabartinėje narvelio nelaisvėje

Mano mokymai nė vieno iš jūsų neturėtų bauginti, nes jie skirti jūsų tikrosios ramybės atradimui savo viduje. Jie gąsdins tik tuos, kurie trokšte trokšta atsiduoti savo savanaudiško aš interesų patenkinimui visų kitų sąskaita, net ir mano sąskaita, kada jūsų religiniai lyderiai prisidengdami mano vardu ir net vadindami savo sukurtą religiją mano vardu, stengiasi jus valdyti ir manipuliuoti jūsų jausmais. Jie laiko jus uždarę narve, kaip patį nuostabiausią paukštelį, kuris taip nori laisvės, taip nori pajausti tikrojo skrydžio, kuriam ir yra sutvertas, polėkį ir patirti viso skrydžio malonumą, kuris pripildo sielą ne tik džiaugsmo, bet ir vis gilesnio ir gilesnio susiliejimo su tomis oro srovėmis, kurios ir iškelia paukštį į didingą aukštį, kada jis išskleidžia sparnus ir moja jais. Būtent sielos skrydžio oro srovės yra Tėvo nuostabi meilė, kuri yra patiriama, kada mirtingasis atranda Jį savyje ir įtiki visa siela-širdimi.

Štai tada ir dingsta bet kokie narvelio suvaržymai. Tik tada siela ir gali išskleisti savo sparnus ir pakilti tomis oro srovėmis į tokį aukštį, iš kurio ji gali ne tik pamatyti iš išorės, kokia yra nuostabi kūrinija, bet lygiai taip patirti palaimą ir savo viduje, patirti, kas gi yra Tėvo meilė, apie kurią tiek daug buvo girdėjusi, kai ji dar buvo narvelyje ir nelaisvėje.

Sielos narvas yra ne kas kita, kaip negyvi papročiai ir ritualai, kurie be galo apraizgo sielos sparnus ir tada ji nebegali ne tik pakilti, bet ir bijo net klausyti kitų pasakojimų apie jų sielos skrydžius. Ir dabartiniai jūsų religiniai vadovai nieko nesiskiria nuo mano laiku buvusių rabinų fariziejų, kada jie irgi bijojo mano žodžių ir neleido jų klausytis paprastoms ir laisvo skrydžio ištroškusioms sieloms. Kada jie ėmė vis labiau ir labiau suvokti, kad mano mokymas ima patraukti vis daugiau ir daugiau nuoširdžių ir paprastų žmonių, tada jie griebėsi tokių veiksmų, kad uždarė man visas sinagogas. Aš nebegalėjau net Dievo žodžio skelbti iš Tėvo namų. Ir tą padarė tie, kurie save laikė Dievo tarnais. Ne tie, kurie buvo, jų supratimu nieko neišmanantys apie žydų Dievą – Jahvę – bet tie, kurie save vadino raštų žinovais ir aiškintojais, tie, kurie mokė žydus Dievo žodžio ir reikalavo jo laikytis, tie, kurie privalėjo matyti toliau ir plačiau, negu matė tie, kuriuos jie mokė. Būtent jie man užkirto kelią į sinagogas, į Tėvo namus.
Lygiai taip pat elgiasi ir dabartiniai jūsų fariziejai – kunigai ir teologai. Jie laiko jus paėmę į negyvų raštų nelaisvę ir neleidžia nė vienam iš jūsų iš jų išsivaduoti laisvam jūsų sielos skrydžiui, kad jūs patys galėtumėte visus jūsų vadinamus raštus išplėsti ir papildyti savo patyrimais ir savo supratimais apie Tėvą ir mane. Jūs negalite laikyti net savo vadinamųjų raštų įkalintų vienoje akimirkoje. Jie turi būti atviri ir laisvi nuo dogmatinių jūsų fariziejų – kunigų ir teologų – dogmatinių aiškinimų ir mokymų. Ir visi Tėvo namai turi būti atviri visoms religijoms, o ne tik vienos religijos.
Dabar jūs niekada nesuartėsite, kada į savosios negyvos religijos maldos namus neįsileidžiate su malda kitos negyvos religijos pamaldžių, nors ir sielą laikančių supančiotais sparnais tikinčiųjų. Jūs turite pakviesti vieni kitus, dalintis maldos namais vieni su kitais. O dabar jūs laikote juos tik tinkamus savo religijos negyvoms apeigoms atlikti. Kiti gi statosi savo negyvų ritualų religijos maldos namus. Ir jūs niekaip negalite vieni su kitais sutarti. Ir niekada nesutarsite, kol negalėsite atrasti Tėvo savo viduje, kol jūsų nesujungs Tėvo meilė, realiai patirta savo viduje ir paskleista vieni kitiems išorėje.

Ir kol nėra jūsų viduje pulsuojančios Tėvo meilės, tol jūs turite ieškoti mažesnės, tegu ir negyvos, bet jungiančios grandies. Pradėkite naudotis maldos namais, jais tarpusavyje pasidalindami. Pradėkite tą daryti tarpusavyje tie, kurie dabar tikite į mane, kurie savo religijai panaudojate mano vardą.
Tada jūs pradėsite vieni su kitais bendrauti daug daugiau. O kuo didesnis bendravimas, tuo geresnis vieni kitų pažinimas. Ir kuo bus didesnis pažinimas, tuo greičiau pamatysite, kad esate ne tik ne kitokie, bet vieni ir tie patys broliai ir sesės dvasioje, tik turintys kitokius ritualus ir kalbantys skirtingomis kalbomis.
Juk tarpusavyje jūs sukuriate žemiškąsias šeimas ir sugebate, drąsesni, pranokti net šituos pačius negyvus religinius ritualus ir negyvas dogmas, kada jūsų širdį pažadina Tėvo meilė. Tai toji pati Tėvo meilė, tik ją jūs nukreipiate vienam ir konkrečiam priešingos lyties sielos broliui ar sesei. Būtent tikroji Tėvo meilė, kada būna patiriama, net ir šiaip jau pilną baimės sielą, paverčia drąsia kovotoja dėl savo meilės įprasminimo naujoje ir kupinoje meilės gimstančioje šeimoje.
Ir lygiai taip jūs pradedate atlaidžiau žvelgti į vienas kito religinius papročius, nes juos suminkština jūsų viduje pulsuojanti Tėvo gyva meilė. Ir dar labiau šitoji meilė išskleidžia sparnus, kada gimsta nauja gyvybė šitoje pačioje dviejų skirtingų religijų atstovų šeimoje. Jūs nenorite, kad jūsų kūdikis kentėtų vien tik pasirinkdamas vieną religiją, atstumdamas kitą religiją. Šitaip jūs manote jis galėtų įžeisti vieną iš jūsų. Ir kiekvienas iš tėvų nori su meile paaiškinti savo mylimam kūdikiui savo geriausias sampratas apie savąją religiją, apie Dievą. Ir vaikutis nuo didesnio pažinimo tik turtėja. Jam šitos abi religijos nebebus tokios viena kitą atstumiančios, kaip būtų, jeigu jis būtų gimęs vienos religijos atstovų šeimoje.
Ir abu žemiškieji ir mylintys tėvai nereikalauja, kad jų vaikutis pasirinktų vieną iš jų religijų. Būtent Tėvo meilė juos ir paverčia iš nesutaikomų ir prieštaraujančių kitai religijai Dievo vaikų į pakančius ir net su meile kalbančius ir aiškinančius tiek vienas kitam, tiek ir savo kūdikiui savosios religijos sampratas.

Ir tai yra būtent tas suartėjimo kelias, kada jūs galėtumėte pasiūlyti savo maldos namus vieni kitiems. Jais pasidalinti, kad ir skirtingu laiku. Bet tikrai labai daug žmonių pasiliktų ir kitokiais ritualais apipintose savo sielos brolių ir sesių pamaldose, ko dabar padaryti niekaip neišdrįsta. Ir tą darytų tiek vieni, tiek kiti. Ir tai būtų jūsų didesnis pažinimas, ne tik ritualų, bet ir jūsų pačių. Ir toks artimesnis ryšys išplėstų ir jūsų požiūrį. O bendra maldos namų priežiūra ir rūpinimasis jais, leistų jums daugiau bendrauti ne tik pamaldų metu, bet ir jums laisvesnėje aplinkoje, kada jūsų nebevaržo ritualo atlikimas pamaldų metų. Tačiau lygiai taip pat toks suartėjimo pavyzdys būtų rodomas ir kitų religijų susiskaidžiusioms sektoms. Žinokite, kad ir kitos religijos turi savo sektas ir jos lygiai taip tarpusavyje nebendrauja, kaip ir jūsų.
Šitoks žingsnis yra labai sunkus jūsų religiniams vadams, bet ne nuoširdiems ir paprastiems tikintiesiems. Vadai nebeteks turėtos įtakos, bet taps laisvesni ir geriau pažins vieni kitus, kad galėtų vieni iš kitų ir pasimokyti. Jums taps įprasta į savo pamaldas pasikviesti vieni kitus, kad savo patyrimais pasidalintumėte nuoširdžiai, kad išgirstumėte pamokymus ne vien tik iš savo kunigų, bet ir iš kitaip pamaldas rengiančių savo sielos brolių ir seserų.