Mano gyvenimas žmogiškuoju pavidalu buvo, ir yra, skirtas jums pademonstruoti, kad net ir žmogaus pavidalu Tėvo sūnus gali pasiekti pergalę prieš savo egoistinį ir žemesnįjį aš, kada žmogus užmezga dvasinį gyvą ryšį su Tėvu. Būtent Tėvo dvasia, kuri gyveno ir mano viduje, kaip ji gyvena ir jūsų viduje, vedė mane per visus sukrėtimus taip, kad aš nejaučiau tokios baimės, kokią būčiau jautęs, jeigu nebūčiau palaikęs šito gyvo ryšio su Tėvu. Jūs turėtumėte suvokti, o vėliau ir patys patirti, kad toks gyvas ryšys su Tėvu pakeičia mirtingojo sampratą apie savo fizinį kūną, kaip apie vienintelį kūną savajam aš egzistuoti.

Kada šitoks suvokimas apima kiekvieną smegenų ląstelę, kada toks suvokimas visiškai įsigali smegenyse, o iš tikrųjų įgauna viso žmogiškojo mąstymo kamuolinį ir pilnavidurį pavidalą, tada žmogus suvokia, kad šito kūno praradimas visiškai nieko nereiškia pačiam vidiniam aš. Jis jau puikiai žino, ne tik suvokia, kad po fizinio kūno mirties prisikėlimas bus. Nors patyrimo dar nėra, tačiau žinojimas yra toks tvirtas, kad jis ribojasi su pačiu patyrimu.

Kada aš sakau, kad mąstymas įgauna kamuolinį ir pilnavidurį pavidalą, tai noriu jums pavaizduoti, kad pats mąstymo procesas yra kaip atitinkamas energetinis pavidalas, kuris apima banginius reiškinius, kuriuos sukelia smegenų veikla. Ir smegenų veikla yra ne ištisinė pulsuojanti linija, kaip ją fiksuoja jūsų materialūs prietaisai, bet turi projekcinį pavidalą. Jis panašus į kamuolinį debesį, kuris turi ne tik išorinį pavidalą, bet ir vidinį. Ir kuo aktyvesnis smegenų veikimas, tuo tankesnis kamuolinio debesies vidus, nes jame energetiniai virpesiai keičiasi tiek dažniu, tiek tankumu. O kiekvienas dažnis turi savo atspalvį ir dėl to jūsų mąstymas ir išreiškia įvairiaspalvį kamuolinį pilnavidurį debesį. Jeigu jūs pamatytumėte savo pačių smegenų energetinį veikimą, jis ir būtų panašus į pulsuojantį kamuolinį pilnavidurį debesį. Jeigu galėtumėte matyti tuos virpesius, tai pagal jų atspalvius jau pažintumėte žmogaus dvasinį lygį, nors su žmogumi nebūtumėte dar kalbėję. Dėl to kūrinijoje nuo labiau išvystyto matymo pasislėpti negali niekas. Todėl nebetenka prasmės ir pats minties slėpimas, kokį naudojate jūs čia, savo planetoje, kada pradedate meluoti vieni kitiems.

Melavimu jūs suardote visą savo mąstymo pilnavidurio debesies struktūrą. Jūs imate ją raižyti kaip peiliu, net patys nesusimąstydami, kad šitaip kenkiate sau. Jūs sujaukiate savo visus energetinius virpesius smegenyse, o dėl tokio nedarnaus smegenų veikimo, šituos pažeistus impulsus smegenys pasiunčia absoliučiai visais nervų kanalais, ir į tuos pačius iškraipytus nervinius impulsus sureaguoja kiekviena ląstelė. Dėl to ji ima patirti stresą ir nebežino, kaip jai veikti toliau, nes ji nėra sukurta, kad veiktų streso sąlygomis. Tada įsijungia ląstelės gynybinė-apsauginė funkcija. Ji pradeda lėtinti savo veikimą, kad apsisaugotų nuo padidinto iškreipto impulso ją pasiekusio gyvais nervų kanalais. Šitoji reakcija negali trukti ilgą laiką nepakeisdama pačios ląstelės, kuri numatyta, kad veiktų normaliomis sąlygomis. Dėl to, bet koks melas, sukuria papildomą stresą kiekvienai gyvai ląstelei, nors šito poveikio dar ilgai gali nepajausti žmogus. Žmogaus organizmas, kaip visuma, yra perdaug didžiulis, kad pajaustų tą patį akimirksnį fizinį skausmą ir kurio nors organo pokyčius vos tik sumelavus.
Ląstelės tokią nenormalią reakciją pajunta savu lygiu, tuo tarpu visas organizmas pajaus po ilgo laiko, kada pačios ląstelės bus savo veiklą tiek pakeitusios, kad žmogaus organai nebegalės atlikti jiems numatytų funkcijų ir pradės sutrikti normali organizmo veikla. Tuomet pajaus ir žmogus, kada skausmas pradeda trukdyti jam normaliai gyventi.

Jūs tokį nenormalų organizmo veikimą pavadinote liga. Tačiau iš esmės, tai yra sutrikdytas jūsų smegenų mąstymo kamuolinis, įvairiaspalvis, pilnaviduris debesis. Kad surastumėte savo vadinamos ligos priežastį, jūs turite atidaryti savo mąstymo „kompiuterio“ programą ir pamėginti sureguliuoti ją taip, kaip yra numatęs jos normalų ir sklandų veikimą Programuotojas – Tėvas. Tada normaliai veiks ir visos jūsų organizmo atskiros į programos impulsus reaguojančios dalys.
O kad programa veiktų normaliai visą laiką, būtina jūsų kompiuterio smegenims – jūsų mąstymui – visą laiką laikytis Programuotojo – jūsų programos Sukūrėjo-Tėvo – nurodytų taisyklių: palaikyti gyvą ryšį su jūsų programos Šaltiniu, kad neįvyktų gedimų pačioje programoje jums mėginant nuo jos nukrypti ir net ją naikinti mėginant įvesti savus pataisymus.

Šitą aš jums sakau tam, kad susimąstytumėte, jog bet koks neigiamas žingsnis, kurį jūs žengiate sąmoningai, apmąstę, nesvarbu koks menkas jis pasirodytų jūsų akims, vis tiek turi poveikio jūsų pačių organizmui. Jūs jau pradedate suvokti, kad net cigaretė, alkoholis, narkotikai turi neigiamos įtakos jūsų organizmui. Nors šitą neigiamą poveikį pajausite skausmo išraiška ne iš karto. Gali praeiti daug metų nuo pirmosios cigaretės ar kitokio išorinio stimuliatoriaus. Tačiau bet koks rūkymas, narkotikų ar alkoholio vartojimas liudija, kad tokio žmogaus smegenų veikla yra iškreipta ir jis nori tą iškreiptą programą atstatyti, nes jam ji kelia nepatogumą. Tačiau kaip atstatyti nežino, dėl to griebiasi šalutinių išorinių priemonių – cigaretės, alkoholio, narkotikų – ar pasireiškiančių kitomis vidinėmis priemonėmis, tokiomis, kaip agresija kitų atžvilgiu, pyktis net be matomos ir akivaizdžios priežasties, kerštas, ir panašios neigiamos emocijos. Visa tai kuriam laikui apramina iškreiptą mąstymą, tačiau šituos pačius gyvus neuronų pernešamus iškreiptus smegenų mąstymo programos impulsus kiekviena gyva ląstelė pajunta. Ir lygiai taip ginasi, kaip ginasi puolamas nekaltai žmogus. Jis susigūžia ir laukia, kol toks puolimas praeis. Jeigu žmogus taip pat nėra panašaus mąstymo, kaip ir puolantysis. Panašaus mąstymo žmogus akimirksniu reaguoja į agresiją dar didesne agresija. Ir jo ląstelės taip pat reaguoja susitraukdamos. Jos nėra pačios agresyvios. Tačiau gyvulinės smegenys ir gyvulinis mąstymas vis tiek siunčia agresyvius impulsus ir viso organizmo ląsteles tiesiogine prasme išprievartauja, kad jos pradėtų veikti ekstremaliu režimu. Toks ekstremalus režimas išsekina ląstelę, kad ji negali veikti prievartos ir streso sąlygomis ilgą laiką. Dėl to, jos veikimą gali dar šiek tiek pratęsti narkotizuota aplinka, kada smegenys ne tik nebesuvokia savo siunčiamų nervinių-energetinių signalų ląstelėms, bet ir pačios ląstelės, panaudodamos paskutinius resursus, padaro viską, kad tik smegenų pasiųstus signalus įvykdytų, kiek dar turi savyje sukauptos energijos. Tačiau jos negali padaryti daugiau negu gali. Dėl to ištinka mirtis nuo narkotikų perdozavimo, nuo per didelio alkoholio kiekio, nuo perdaug intensyvaus rūkymo, nuo per didelio streso.

Kada tokie smegenų impulsų iškraipymai yra sukeliami ne taip intensyviai, tada per ilgą laiką sutrinka įvairių organų normalus veikimas, nors ląstelių lygiu toks prievartavimas buvo pajaustas nuo pirmos cigaretės ar nuo pirmos taurelės alkoholio. Nepaisant to, kad žmogus ir toliau gyvena, net ir nejausdamas didelio skausmo, tačiau jo smegenų veikla yra transformuota ir užsiima visiškai ne tuo, kam jos ir yra skirtos.