Urantija > Kalbu Jums Vėl > 45. Nukabinkite mane nuo kryži... >

45. Nukabinkite mane nuo kryžiaus ir garbinkite Tėvą

Štai dėl to aš ir perteikiu šituos paaiškinimus, kad padėčiau ir jums giliau pažvelgti į savo aplinką, į kūriniją, ir į mano asmenį bei jūsų pačių vietą. Be tokių mano paaiškinimų, jūs ir toliau eitumėte savosios skausmingos ir kankinančios jūsų sielą iš vidaus gyvensenos keliu. Aš jums sakiau, ir dabar kartoju: “Aš esu tas kelias.” O jūs vietoje to, kad eitumėte manuoju keliu, vis dar tebeaukštinate mano mirtį ant kryžiaus. Aš jus pačius noriu išvaduoti iš mirties, kad jūs drąsiai, be menkiausio šešėlio baimės žengtumėte mano gyvuoju keliu su manimi prisikėlusiu ir gyvu.

Aš trokštu, kad jūsų širdyse įsivyrautų Tėvo meilė ir ramybė, o ne mano mirties vaizdinys. Jūs turite kurti aplinkui save gyvenimą meilėje, o ne skausme ir kančioje.

Ar galite jūs savo mažiems vaikams aiškinti apie Tėvo meilę, ir ją patirti, kada jūs mane demonstruojate kenčiantį ant kryžiaus. Tada vaikučio širdelėje gimsta baimės jausmas. Jis nemato meilės ten, kur kitas kenčia ir lieja kraują. Meilę jis mato tik ten, kur yra jo motinos ar tėvo apkabinimas iš tyro jausmo ir švelnumas, ten, kur yra pastiprinantis žodis ir pagalba.

Ar gali mažylis, matydamas mane ant kryžiaus kraujuojantį ir išsekusį, jausti savo širdutėje, kad Tėvas mane myli ir apkabina, šildo ir ramina, man padeda ir stiprina?

Kiek jam kyla daug klausimų, kada jūs aiškinate apie mane, kad aš numiriau už žmonių nuodėmes, kad aš išgelbėjau net ir nuodėmingus vaikus, nes jie jau gimsta su nuodėme. Ar gali toks vaikutis suprasti, kur jis padarė nuodėmę, kad aš turėjau net už jį numirti? Kur buvo mano mylintis Tėvas, kad leido man taip kankintis?

Tikrai mažyliui mano kabėjimas ant kryžiaus sukelia baimę. Ir jau nuo pat jaunų ir pirmųjų dienų jį pratina kaip nors pasislėpti nuo tokio Dievo, kad ir jam netektų taip kentėti, kaip kentėjau aš. Jis ima vis labiau ir labiau Dievo bijoti.

Aš atnešiau žmonijai, ir visai savo visatai, mylinčio Tėvo sampratą. Ne gąsdinančio ir baudžiančio Tėvo sampratą. Tik manęs jūs nesupratote ir mano visą mokymą iškreipėte paversdami mane kančios simboliu visai žmonijai. Aš šito jūsų nemokiau. Net ir jūsų vadinamajame šventame rašte, ar surasite nors vieną užuominą, kad iškelkite mane pakabintą ant kryžiaus viešose vietose ir rodykite mane besikankinantį. Ar mokiau aš jus šito? Ne, šito aš jūsų nemokiau.

Tai kodėl jūs darote tai, ko aš jūsų nemokiau?

Ar mokiau jus, kad Dievas yra Tėvas ir visiems vienas, o visi žmonės yra broliai ir seserys? Taip, mokiau. Bet jūs mano mokymą iškraipėte, kad mane šlovinate vietoje Tėvo.

Aš manęs šlovinti ir garbinti jūsų nemokiau. Tai kodėl jūs šlovinate visą laiką mane, o ne Tėvą? Aš ir dabar garbinu Tėvą.

Ir dabar į jus kreipiuosi, kad pradėtumėte šlovinti Tėvą ir tik Jį. Jis yra vienintelis Dievas Tėvas. Ir tik Jį šlovina visa kūrinija. Ir aš. Aš nesu Dievas Tėvas. Dievas Tėvas ir aš esame viena dvasioje. Ir nepaisant šitos mūsų dvasinės vienovės, mes esame du atskiri asmenys.

Ateis laikas, kada po prisikėlimo, kada jūs tapsite daug aukštesnių savo dvasinių virpesių pasireiškimas, arba sielos pavidalas, turėsiantis savo dabartinį aš, kuris yra amžinas, nes padovanotas Tėvo, jūs stovėsite mano akivaizdoje, jau nužengę visą savo sielos vystymosi etapą ir būsite tapę amžina dvasia, su dar aukštesniu savojo dvasinio virpėjimo pasireiškimu, arba dvasios pavidalu, tada mes atsisveikinsime, ir jūs žengsite tolyn iš mūsų visatos, ir artyn pas Tėvą, kol atsidursite paties Tėvo akivaizdoje pačiame kūrinijos amžinajame centre, Rojuje. Ir tada jūs šlovinsite Tėvą. Ir per visą amžinybę šlovinsite tik Jį. Ir vienintelį asmenį.

Dėl to ir dabar aš jums aiškinu, kad jūs išgirstumėte mano prieš du tūkstančius metų paskelbtą gerąją naujieną, mano evangeliją visam jūsų pasauliui, ir visai mano visatai, – Dievo Tėvystę ir žmogaus brolystę – o dabar mano dabartinių mokinių ir apaštalų išplėstą iki visos kūrinijos brolystės. O ją išgirdę, kad patys pradėtumėte ja vadovautis ir gyventi, kasdien vis giliau ir giliau suvokdami, kad visi mes esame broliai ir seserys. Visi iki vieno. Mūsų visų Tėvas yra vienas. Jis yra Visuotinis Tėvas, Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dėl to ir aš esu jums jūsų vyresnysis brolis. Aš jus mokau ir padedu eiti pas mūsų Tėvą. Dėl to atėjo laikas jums atvirai pasakyti, kad aš trokštu, kad jūs visi patirtumėte manųjų žodžių visą gelmę su Tėvu, pajaustu savo viduje. Aš esu su jumis. Su visais jumis per savo išlietą Tiesos Dvasią. Bet Tėvas yra visada jūsų, kiekvieno, viduje. Ir visą laiką. Ir Jis yra jūsų viduje, nes pasiuntė jums, kiekvienam, savo dvasią, Minties Derintoją. Ir būtent Jo dvasia jus veda visą laiką nejučia iš vidaus. O aš visą laiką jums beldžiu iš išorės. Beldžiu ir įeinu į kiekvieno širdį, kuris tik ją atveria man. Ir tada mes drauge su Tėvu pradedame veikti jus iš vidaus. Ir mūsų bendras veikimas turi dar vieną pagalbininką – Šventąją Dvasią. Aš jums jau aiškinau, kad šitoji dvasia yra mano Partnerės – Visatos Motinos Dvasios – dvasia. Ir mes harmoningai, net ir tobulai, sutardami jus visus, bet kiekvieną asmeniškai, vedame pas Tėvą. Vedame vienu vieninteliu keliu – vidinio įtikėjimo keliu. Tik įtikėjimas yra tas kelias pas Tėvą. Ir jis veda per mane. Jūs niekaip neišvengsite manojo kelio iki susitiksite su manimi, kada tapsite amžina dvasia. Nors patyrimo kelių pas Tėvą yra nesuskaičiuojama daugybė, bet pagrindinis kelias ir vienintelis kelias, kuris išgelbsti kiekvieną, yra gyvasis įtikėjimas. Ne ritualinis tikėjimas, bet gyvasis įtikėjimas.