Aš turiu jums paaiškinti sąvoką “mylintys tėvai,” kad suvoktumėte labai tikslią šių žodžių prasmę. Jūs jau puikiai žinote, kad meilės Šaltinis yra Tėvas. Dėl to ir meilę galima pajausti ir patirti su visu jos saldumu ir ramybe, polėkiu ir laisve tik atradus Tėvą savo viduje. Tik tada tokie tėvai tvirtai stovi visose gyvenimo aplinkybėse ir tikrąja šio žodžio prasme vienas kitą myli. Visais kitais atvejais tėvai nėra mylintys. Jie tiesiog turi savo interesų ir siekia juos patenkinti. Vieni vaikus lepindami, kiti juos mokydami labai griežtai, dar kiti juos baugindami. Ir visada jie mano, kad jie savo vaikus myli. Lygiai tas pats pasakytina ir apie pačius tėvus vienas kito atžvilgiu. Jie vienas kito klausia: “Ar tu mane myli?” Kaip galima klausti to, kas turi būti jaučiama kiekvieną akimirką. Jeigu klausimas kyla, reiškia pojūčio nėra. Tuomet yra tik mylėjimo iškreipta samprata, iliuzija.
Todėl kada aš sakau mylintys tėvai, tada aš kalbu tik apie tikrai mylinčius tėvus, o ne save apgaudinėjančius ir manančius, kad jie yra mylintys tėvai. Tiesiog negali būti nė vieno tėvo ar motinos, kuri būtų mylinti, jeigu tėvas ar motina neatsiveria visa savo siela, visa širdimi Tėvui, jeigu nebendrauja su Juo iš visos sielos, iš visos širdies. Tik šitokia gyva komunija su Tėvu realiai leidžia tėvams tapti mylinčiais tėvais.
O šiaip tėvams būdinga instinktyvi meilė savo vaikams yra toji pati meilė iš Tėvo, tik instinkto lygiu, kuriame gyvena visa gausi aukštesniųjų žinduolių šeima. Bet tik žmogus yra toks, kuris vienintelis turi iš Tėvo suteiktą asmenybės dovaną. Dėl to žmogus ir Tėvo meilę, kurią gauna iš asmenybės Šaltinio turi pakelti iš instinktyvaus lygio, ir tuo pačiu gyvulinio, į aukštesnį – asmenybės žmogiškąjį lygį. O šitą padaryti neatradus Tėvo savyje iš esmės neįmanoma. Moralės principai, etikos normos, religijos postulatai gali padėti tik iš dalies. Ir tik tiems, kurie vis dar nuoširdžiai Dievo ieško, kurie nepasitenkina vien tik bažnytinių ritualų atlikimu.