137. Kantrybė

Jūsų tikrovės pažinimas tik prasideda. Dėl to jūs turite džiaugtis, kad jūsų Vedlys ir Mokytojas yra pats Tėvas per savo dvasią, savo paties dalelę, patalpintą jūsų prote, ir pavadintą Minties Derintoju, kad jums būtų galima suprasti Jo veikimą lengviau. Būtent Tėvas šitokiu būdu, tik meilės virpesiais, ir derina jūsų, kiekvieno, mintis, kad jos vis labiau atitiktų jums numatytą lygį, kad jos vis šviesėtų ir skaidrėtų. Dėl to Jo paties dalelė, dvasia, tas Paslaptingasis Pagalbininkas, kuris jums nėra matomas, bet gali būti pajuntamas ir patiriamas atitinkamose jūsų atsivėrimo Jam būsenose per maldą, per gyvą komuniją su Tėvu, padeda pasiekti tokių minties suderinimo su Tėvo virpesiais lygių, kurie toli pranoksta daugumos iš jūsų net pačios lakiausios vaizduotės lygį.
Todėl neskubėkite apšaukti kitų savo sielos brolių ir sesių pamišusiais ar dar aštresniais žodžiais, jeigu jie jums pasakoja apie tokius patyrimus, perteikia žodžiu ar raštu tokius mokymus, kokius jūs patys, kol kas, suvokti galite ne iki galo. Tuos mokymus jie ir gauna iš savojo Paslaptingojo Pagalbininko. Ateis toks metas, kada visi žmonės kalbėsis su Tėvu savo mintimis, savo žodžiais nuo pat jaunumės. Ir nieko tokie bendravimai nestebins. Todėl su apibendrinimais ir galutinėmis išvadomis pakentėkite ir palaukite tol, kol visuomenė taps dvasingesnė.

Žmonių skubėjimas patirti viską kuo greičiau ir kuo intensyviau yra gyvulinio ir savo žemojo aš pasireiškimas materialiame gyvenime. Dvasinis gyvenimas numato labai palaipsnį ir labai kantrų, atsidavusį Tėvui, savo dieviškojo aš vystymą. Tai labai intensyvus, bet tuo pačiu labai nuoseklus ir net nepastebimas savojo aš ugdymas. Ir šitą procesą paversti nekantrumu arba siekimu viską pajausti ir patirti iš karto, tai yra ne kas kita, kaip paties proceso pažeidimas.

Jūs, materialiu pavidalu, atlikdami tokį darbą, kaip automobilio akumuliatoriaus pakrovimą, žinote, kad jis daug geriau ir pilniau pakraunamas, kada yra kraunamas mažesne elektros srove ilgesnį laiką, negu aukštesne srove trumpesnį laiką. Tuo tarpu dvasinis vystymasis numato dar pilnesnį savojo aš pakrovimą su apmąstymais ir svarstymais, kas gi vis tik yra net ir pats tas tvarinio dvasinis vystymasis. Ir tokiam procesui jokių sutrumpinimų būti negali. Jūs kaip tas akumuliatorius, galite pasikrauti tik tiek, koks yra jūsų talpumas. Tik skirtumas tarp materialaus akumuliatoriaus ir jūsų dvasinės baterijos yra toks, kad jūsų baterija yra gyvasis jūsų aš, kuris savo dvasinį talpumą plečia ir vysto dvasinio augimo metu. Tas pats aš, bet talpumas gali augti iki begalybės. Dvasiniam talpumui ribų nėra.

Ir kuo didesnis nekantrumas, kuo didesnis skubėjimas su apibendrinančiomis ir galutinėmis išvadomis, tuo mažesnis to tvarinio dvasinis talpumas tuo konkrečiu momentu. Tačiau jis gali būti plečiamas. Dėl to bet kokia galutinė išvada negali būti galutinė, nes paprasčiausiai ji bus labai greitai patikslinta, išplėsta, o gal net ir paneigta. Ir tik vienas vienintelis kelias garantuoja, kad ir jūsų dabartinės išvados gali būti teisingos, jeigu jūs atsiduodate savo Paslaptingojo Pagalbininko vedimui iš vidaus ir nesipriešinate jam, derinant jūsų mintis miego metu, kada jūsų sąmonė yra atjungta, o Minties Derintojas veikia per jūsų pasąmonę, kada jos kanalas nėra užimtas sapnų vaizdiniais.

Štai tada jūsų išvados bus vis teisingesnės, nors ir negalutinės, bet visą laiką bus nukreiptos viena kryptimi: į vis didesnio pakrypimo į Tėvo pusę ir vis didesnio atsidavimo Jam ir didesnio pasitikėjimo Juo pusę. Tada jūsų daromos išvados ir apibendrinimai bus jau nebe jūsų žemojo ir nekantraus aš skubotas vaisius, bet vis labiau atsiskleidžiančio ir pasireiškiančio tikrojo sielos-vaiko vis subtilesnis žvilgsnis Tėvo akimis į tikrovės platesnį horizontą, skubančiajam aš neprieinamą ir dėl to nesuvokiamą ir nepastebimą.

Kantrybė yra viena pagrindinių valinio tvarinio charakterio savybių. Skubėjimas niekada negali suteikti tvirto žinojimo ir patikimo pažinimo bet kokioje veiklos sferoje. Kantrybė – tai nereiškia veiklos ištęsimas ir jos vilkinimas. Kantrybė, tai siekimas pažinti tos veiklos visus aspektus, kad ji taptų ne tik suprantama, bet ir artima dėl vis gilesnio ir gilesnio jos pažinimo ir patyrimo joje. Kantrybė – tai priešinga savybė charakterio nekantrumui, kuris veikia kaip nuodas bet kokiai veiklai, nes nekantrumas visą tvarinio dėmesį koncentruoja į veiklos rezultatą, bet ne į pačią veiklą. Siekiant rezultato, bet nesuvokiant pačios veiklos proceso ir nejaučiant tokios veiklos patyrimo prasmės, neįmanoma pasiekti ir laukiamo rezultato. Dėl to jūs turite ugdyti savo kantrų požiūrį į viską, ką jūs atliekate. Jūs turite visada ir visur atlikti bet kokį darbą taip, kaip jis gali būti atliktas taip gerai, kaip jį atlikti jums leidžia jūsų sugebėjimai. Jūs turite atsisakyti tokio požiūrio – gerai bus ir taip. Gerai yra tik taip, kaip jūs galite tuo metu atlikti geriausiai.

Tačiau tam, kad šitaip galėtumėte atlikti jums būtiną atlikti užduotį, jūs turite visą dėmesį sutelkti į pačios užduoties atlikimą, o ne į bet kokios kokybės rezultatą. Kantrybė turi giminingą sau bruožą, kurį jūs vadinate uolumu. Tas, kuris viską atlieka uoliai, tas yra ir kantrus. Dėl to stenkitės visus darbus dirbti uoliai, tada augs ir jūsų kantrybė. Tuo tarpu uolumą ugdo susidomėjimas ta užduotimi, kurią jums pavesta atlikti. Jeigu jūs nesidomėsite tuo darbu, kurį jums reikia padaryti, tada ir stengsitės jį padaryti kuo skubiau. O tai reiškia, kad jūsų uolumui nebus kur išsiskleisti, nes jūsų dėmesys bus nukreiptas į kuo greitesnio rezultato pasiekimą, o ne į patį darbo atlikimą, kuriam būtinas uolumas.

Kantrybė pranoksta uolumą tuo, kad ji yra visaapimanti tvarinio charakterio savybė, kuri pasireiškia visada, net ir tada, kada nereikia atlikti jokios užduoties. Sakykim, jums reikia laukti autobuso stotelėje. Ir jeigu tenka palaukti ilgiau, tai nekantrus žmogus gali prarasti gerą nuotaiką, pradėti jaudintis, kad per ilgai gaišta laiką, ar dar susigalvoja save patį erzinančių kokių nors minčių. Tuo tarpu tas, kuris yra kantrus, jis net ir laukdamas autobuso suranda sau prasmingą užsiėmimą, net stebėdamas aplinką, mintimis pasikalbėdamas su savimi, o įtikėjęs – su Tėvu ar su manimi.

Kantrybė ne tik ramina charakterį, kuris yra linkęs pulsuoti, kunkuliuoti, ir visą laiką nerimti, bet ir leidžia tam pačiam charakteriui tvirtėti ir grūdintis, kad jo šeimininkas, jūsų tikrasis aš, galėtų geriau pažinti pats save. Kantrus žmogus save analizuoja daugiau negu nekantrus. Kantrus žmogus labiau pasveria savo veiksmus negu nekantrus. Dėl to kantrus žmogus gali būti palyginamas su tokiu žmogumi, kuris imasi užduoties, tarsi geriau jai būtų pasiruošęs. Ir net jeigu jos atlikti nepavyksta taip gerai, kaip tikėjosi, dėl to nesusierzina.
Kantrybė yra pagrindinė jūsų charakterio ugdymo svirtis. Tiktai reguliuodami ją, jūs galite ugdyti ir sutvirtinti savo dieviškojo aš charakterį ir panašėti į Tėvą.

Ar jūs galite įsivaizduoti, kas atsitiktų su kūrinija, su jumis, kiekvienu, jeigu Tėvas nebūtų kantrus? Ar jūs manote, kad Tėvas, kuris yra tobulumo Šaltinis ir Centras, matydamas jus taip nenoriai dirbančius savo darbus, taip sunkiai prisiverčiančius atlikti bet ką uoliai be jokio atlygio, ir matydamas, kad tuos darbus atliekate ne taip tobulai, kaip Jis norėtų, kad jūs atliktumėte, jeigu būtų nekantrus, taikstytųsi su tokiu jūsų požiūriu ir tokiu jūsų gyvenimu? Tačiau, kadangi Jis yra Tobulumo Šaltinis, tai Jis tobulai suvokia, kad, dabar, jūs žengiate tik savo pirmąjį žingsnį į savo tobulėjimą, ir ištobulinimą pasieksite tik tada, kada stovėsite Jo paties akivaizdoje Rojuje, todėl jis leidžia jums augti, vystantis patiems ir vystant savo pačių kantrybę.
Dėl to ir jūs turite atsiduoti Tėvo dvasios vedimui iš vidaus, kad galėtumėte vystyti šitą savo charakterio bruožą – kantrybę. Jūs lygiai taip, kaip kantrus Tėvas yra su jumis, turite būti kantrūs su savo sielos broliais ir seserimis. Galbūt kai kurie jų veiksmai, požiūriai jus gali net erzinti, bet jūs turėtumėte su jais išlikti kantrūs. Nors jūsų gyvenime jums pasitaiko įvairių situacijų, tačiau kantrybės nepraraskite nė vienoje iš jų. Tik kantrus veikimas atneš jums nuostabų atlygį – jūsų pačių nuglūdintą ir spindintį kaip deimantą jūsų tvirtą charakterį, kuris ir padės jums siekti panašumo į Tėvą per visą ir ilgą kelionę-karjerą į Rojų pas Tėvą.

Kantrus charakteris – tai ne tik uolumas atliekant užduotį, tai taip pat ir apsauga nuo suklydimo. Kada kantrus laukia ir mąsto, nekantrus veikia dar net nesuvokęs situacijos, ir dėl to jos neišanalizavęs. Nesuvokiant aplinkos labai maža tikimybė, kad atliktas veiksmas bus geriausiai atitinkantis tos situacijos reikalavimus. Todėl kantrybė jus apsaugo nuo papildomų kančių, kurias jums sukelia suklydimai. O papildomos kančios nekantriam žmogui dar labiau mažina jau ir taip menką kantrybę, todėl jo ir kiti veiksmai vėl bus skuboti, kad tik greičiau būtų ko nors griebtasi šitokią padėtį ištaisyti, net nesusimąstant, kad vietoje jos ištaisymo, ji dar labiau sukomplikuojama. Ir tokia klaidingų sprendimų virtinė pagimdo klaidingų veiksmų virtinę, o ši savo ruožtų sukelia gyvenimo kančių virtinę, kuri anksčiau ar vėliau tokį žmogų atveda į ligą. O labai dažnai ir į ankstyvą mirtį.
Ir jeigu gyvenimo kančios tokį nekantrų mirtingąjį dar pastūmėjo savo nekantrumą nukreipti prieš Tėvą, tai labai didelė tikimybė, kad toks žmogus pasirašo sau ir kankinančios fizinį kūną mirties nuosprendį. Ir net tokį nuosprendį, kuris bus patvirtintas ir Dievo. Ir po tokio žmogaus maišto prieš Tėvą ir po materialios jo kūno mirties, nebebus jokio prisikėlimo tokiam mirtingajam aukštesniu pavidalu – sielos pavidalu su tuo pačiu ir gyvu savuoju aš. Toks prisikėlimas nebus suteiktas maištaujančiam ir dėl savo kančių viskuo kaltinančiam Tėvą mirtingajam ir dėl to apsisprendusiam tokiu siūlomu Tėvo keliu neiti. Bet apsisprendusiam galutinai.

Kantrybė yra tokia nuostabi charakterio savybė, kad ją turintis žmogus niekada neapkaltins Dievo dėl savo sunkios padėties, bet jis dar labiau Jo mels suteikti dar daugiau kantrybės šitą padėtį ištverti.

Štai kodėl nekantrumas yra labai pavojingas bet kam, nes jis tikrai apsunkina materialų gyvenimą, paverčia jį nuolatiniu bėgimu lenktynėse su savo laiku. Ir visą laiką siekiant tą laiką sutrumpinti. Tačiau kelyje pas Tėvą Rojuje sutrumpinti negalima nieko. Jūs negalite pas Jį patekti kitokie negu Jis yra numatęs kokie jūs turite patekti. Ir Jis būdamas Kantrybės Tobulumas ir Šaltinis ir jus ugdo būti kantriems net ir savo pradinio žingsnio pas Jį etape, kada esate dar tik materialaus mirtingojo pavidalu, kada jūs dar neperkopėte per savo materialaus kūno mirties slenkstį, kada dar nenuėjote nė vieno žingsnio po prisikėlimo sielos pavidalu, kada dar labai toli jums iki dvasios pavidalo, kada dar jūsų laukia dvasios pavidalu mokymai truksiantys milijardus metų. Tačiau jau dabar Tėvas jums siūlo paragauti savojo charakterio kantrybės ugdomų vaisių, kada jūs patys pajausite, kaip kantrybė jus grūdina ir stiprina, kaip ji suteikia vis gilesnio patyrimo su Tėvu, kaip ji leidžia net ir jūsų materialiam ir labai pažeidžiamam kūnui jaustis stipriau ir sveikiau.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad kantrybė, būdama viena iš dieviškojo charakterio savybių, bet kokį žmogų vis labiau ir labiau suartina su Tėvu, nes toks žmogus visą laiką kantriai siekia panašumo į Tėvą ir stengiasi bendrauti su Juo. Ir net jeigu ilgą laiką jam nepavyksta Tėvo išgirsti, jis vis tiek kantriai siekia gyvo ryšio su Tėvu, esančiu jame. Ir kantrybė visada vainikuoja tą ryšį su Tėvu.
Kantrybės ugdymas niekada negali pakenkti niekam. Tik kantrybės dėka jūs įveikiate problemas, kurios kyla jūsų kelyje kaip užduotys jūsų, kaip Tėvo vaiko, patikrinimo metu šitame žemiškajame jūsų gyvenime.