Urantija > Kalbu Jums Vėl > 41. Mano misija gilumine prasm... >

41. Mano misija gilumine prasme

Jums jau užsiminiau, kad manoji misija buvo apreikšti Tėvą ir atskleisti Jo savybes savuoju gyvenimu. Tik jokiu būdų jus ne gąsdinti savąja mirtimi ant kryžiaus už tariamas jūsų nuodėmes. Tačiau aš atėjau ne tik jums, bet ir visai savo visatai pasitarnauti. Aš save padovanojau kaip didesnę šviesą, kuri nusileido ir įsikūnijo jūsų grubių, arba žemų, energetinių virpesių materialiame kūne. Šitas mano patyrimas paties žemiausio, materialaus, tvarinio pavidalu man suteikė tokį patyrimą, kokio aš dar iki tol nebuvau turėjęs.
Aš esu savosios visatos Sutvėrėjas ir Valdytojas. Ir ją aš valdau, ir tą darau ne vienas, bet drauge su sau lygia partnere Visatos Motina Dvasia, kuri ir paskleidžia po visą visatą savo dvasią, kuri vadinasi Šventoji Dvasia. Dabar jūs turite sužinoti, kad Šventoji Dvasia yra manosios sutuoktinės, manosios partnerės, man lygiavertės, Visatos Motinos Dvasios pasireiškimas mūsų visatoje. Šventoji Dvasia nėra asmuo. Dėl to ji nėra ir Rojaus Trejybės narys.
Jūsų pirmtakai, tie, kurie pirmieji pajuto manosios dvasios, Tiesos Dvasios, poveikį po mano prisikėlimo ir pakilimo pas Tėvą, kada aš ją pasiunčiau šitam visam pasauliui, o Tėvas tuo metu pasiuntė savo dvasią, Minties Derintoją, kiekvienam vaikui, ir kada toks dvasinis pakylėjimas buvo apaštalų ir mano mokinių realiai patirtas jų viduje, tuomet jie ir pavadino šitą dvasinį pakylėjimą Šventąja Dvasia. Ir jai priskyrė Rojaus Trejybės Trečiojo nario statusą. Begalinės Dvasios statusą. O kaip tik Begalinė Dvasia ir suteikia man savo dukrą, Vietinės Visatos Motiną Dvasią, kaip mano lygiavertę Partnerę.
Štai dabar, kada mes bendrai sukuriame savo visatoje įvairių kategorijų gyvybę, tada aš turiu patirti tų gyvybės formų įsikūnijimus, kad žinočiau ne tik iš išorės, kokia manosios sukurtos gyvybės įvairovė, bet taip pat, kad patirčiau ir iš vidaus, ką reiškia ta gyvybės forma būti ir tarnauti. Ir man teko patirti kitus savęs padovanojimus tų tvarinių pavidalu dar ir dėl to, kad tos kategorijos, kurios pavidalu buvau įsikūnijęs, tvariniams aš demonstravau, koks gali būti nuostabus tos kategorijos tvarinio gyvenimas, kada yra nuoširdus ir begalinis troškimas ir atsidavimas Dievo valios vykdymui.
Aš ne tik pats įgydavau tų tvarinių, visų tos kategorijos tvarinių per visą mano visatą, patyrimą, bet tuo pačiu ir jiems visiems aš rodydavau tų tvarinių kategorijos tarnavimo pavyzdį. Ir nors aš įsikūnydavau tik vieną kartą vienos kurios nors gyvybės kategorijos pavidalu vienoje kurioje nors planetoje, bet aš sukaupiau visų tokios kategorijos tvarinių patyrimą visose planetose.

Lygiai tą patį sakau ir apie mano patį paskutinįjį savęs padovanojimą žmogiškuoju pavidalu. Aš nugyvenęs savo vieną gyvenimą vienoje planetoje turiu galią sukaupti visų žmonių visose planetose turimą patyrimą. Tokį sugebėjimą man suteikė Tėvas. Ir savuoju įsikūnijimu aš rodžiau, kaip žmogus gali gyventi su Tėvo meile visumai. Visiems. Ir dėl to, kad aš atskleidžiau žmonėms didesnę šviesą, atnešiau jiems didesnę meilę, parodžiau jiems kryptį, kur žengti, manasis įsikūnijimas yra savęs padovanojimas visiems mirtingiesiems.

Manasis atėjimas nėra baimės ir bausmės pranešimas, kas neatgailaus ir neįsileis manęs į savo širdį, tas nepateks į Tėvo karalystę. Manasis atėjimas yra džiaugsmo dovana visiems, nes ji apšviečia ir sušildo visus, bet nė vieno negąsdina ir neprievartauja.

Gyvendamas žmogiškuoju pavidalu, aš gyvenau kaip bet kuris kitas žmogus. Aš buvau atviras bet kokioms gėrio ir blogio sampratoms, kokios tuo metu buvo tuometinėje visuomenėje, kurioje aš ir gyvenau. Dėl to šitas visatos Sutvėrėjo ir Valdovo įsikūnijimas yra pats pavojingiausias iš visų kitų, nes jis gimsta iš moters bejėgiu kūdikiu ir auga ir vystosi lygiai taip, kaip ir kiti to meto ir tos kartos vaikai. Nei išvaizda, nei kūno struktūra aš nesiskyriau nė nuo vieno savo bendraamžio. Niekas mano kūne neliudijo, kad aš esu visos tos planetos, visos jos gyvybės ir augalijos Sutvėrėjas ir Valdovas, savo visatą valdantis Visuotinio Tėvo vardu, kaip Jo atstovas. Ir patirdamas savo sukurtų tvarinių patyrimą, įsikūnydamas jų pavidalu, aš kaupiau jų patyrimą, suvokdamas, ką reiškia tokio tvarinio gyvenimas visai visatai. Ir tokių įsikūnijimų patyrimu aš pelnytai įgydavau vis didesnę ir didesnę valdžią Tėvo vardu, priartėdamas prie paskutiniojo savęs padovanojimo, kada po sėkmingo jo įgyvendinimo, aš iš Tėvo gavau aukščiausiąją valdžią ir savo visatą ėmiau valdyti nebe kaip Tėvo atstovas, bet taip, kaip ją valdytų pats Tėvas, asmeniškai būdamas šitoje mano visatoje. Ir šitą aukščiausiąją valdžią nebe Tėvo vardu, bet savo paties vardu valdyti, aš gavau iš paties Tėvo. Užsitarnavęs savuoju patyrimu tokių įsikūnijimų dėka.

Įsivaizduokit tą mano padėtį, kada aš augu kaip eilinis tos kartos vaikas, veikiamas visų išorinių poveikių, kaip ir bet kuris kitas vaikas yra veikiamas, ir išaugu toks vyras, kuris imtų kurstyti savo sielos brolius prieš Dievo valią. Reiškia visa mano misija būtų sužlugdyta. Dėl to, kad šitaip negalėtų taip lengvai atsitikti, toji šeima, kurioje buvo numatytas mano gimimas, buvo labai skrupulingai parinkta, vadovaujant Gabrieliui, kuris prieš pat mano gimimą apsireiškė Marijai ir pranešė tą džiugią žinią apie mano būsimąjį gimimą.