Mielieji, jaučiuosi laimingas, galėdamas pateikti jums, ką tik Jėzaus man užbaigtą diktuoti jo mokymą.

Šis mokymas daug kam bus naudingas, daug ką sustiprins ir paskatins rimčiau pažvelgti į savo kasdienį gyvenimą, į savo vertybes, į savo aplinką, bet ypač į savo asmenį ir į savo šeimą. Jis padės surasti savyje jėgų keistis į geresnį žmogų, į gėrį, kurį žmogus gali nešti ir kitiems. O toks žmogaus noras įneš savo asmeninį indėlį į Jėzaus mokymo taikymą praktiniu ir kasdieniu lygiu. Jis leis kiekvienam drąsiau augti dvasiškai, kad šis augimas iš vidaus pasireikštų kasdieniais veiksmais išorėje. Ir kiekvieną dieną.

Aš tokį gyvenimą gyvenu jau ne vienerius metus. Ir savo asmeniniu patyrimu liudiju, kad viską, ką jūs perskaitėte šitame Jėzaus pateiktame mokyme, aš patyriau ir patiriu tikrovėje.

Mano dvasiniai lūžiai kulminaciją pasiekė per 1991 metų sausio 13-osios tragiškus įvykius, kada karinė jėga buvo pavartota prieš Lietuvos Televiziją ir radiją, kur aš iki tol buvau dirbęs 16 metų. Aš pradėjau sau kelti klausimus, kodėl žmogus turi žudyti kitą žmogų, kodėl jis negali savęs suvaldyti, kodėl jis nevertina kito žmogaus gyvybės, siekdamas savanaudiškų interesų patenkinimo, kodėl mes taip pasidaliname į skirtingas stovyklas, kad vieni stojame prieš kitus, ką buvau patyręs ir savo darbe dar daug laiko likus iki tų tragiškų įvykių? Tačiau į šituos klausimus atsakymų aš nežinojau. Tuo metu. Tačiau ieškojimai jau buvo pradėti. Ir gilūs. Ir labai nuoširdūs. Tik, kur gauti atsakymus? Dabar jau daug metų, kaip tuos atsakymus esu gavęs, jau ne vienerius metus mokau ir kitus dvasinio kelio pasirinkimo, kaip ir mane moko ir Tėvas, ir Jėzus. Tik jų dėka ir galiu jų man suteikiamą šviesą skleisti kitiems ir dalintis Tėvo meile su visais, ir vienodai. Be jokių išskaičiavimų. Lygiai taip, kaip ja dalinosi ir Jėzus.

Štai dėl to ir galiu savo asmeniniu gyvenimu patvirtinti, kad visi jūsų ką tik perskaityti Jėzaus jums pateikti mokymai yra tiesa. Net ir tai yra tiesa, kad nenuoširdūs žmonės juos pasmerks kaip šventvagystę, kaip tokie patys nenuoširdūs žmonės žudo ir kitus savo brolius ir seseris, kad įgyvendintų savo savanaudiškus planus.

Dėl to, tie, kurie pajutote šitų mokymų prasmę ir šviesą, meilę ir tiesą, nebijokite nieko, taikykite juos savo gyvenime, kaip ir aš juos taikau. Tik dėl to ir galėjau užmegzti dvasinį ir tiesioginį bendravimą tiek su Tėvu, tiek su Jėzumi ir gauti iš jų mokymus, kuriais dalinuosi su kitais savo sielos broliais ir seserimis.

Jeigu ne Tėvo vedimas iš vidaus, kurį pajutau taip realiai ir kuriam atsidaviau visa savo siela, tai dabar ir aš būčiau tarp kokios nors besivaidijančios politinės partijos narių, ar kokios nors kompanijos, skriaudžiančios kitas kompanijas, darbuotojų, ar kurios nors biurokratinės institucijos neturintis laisvės ir prie viršininkų besiderinantis, kad neišmestų iš darbo, ir tyliai sutinkantis su jų sprendimais, samdinys, arba, kas būtų buvę daug realiau, jiems prieštaraujantis dėl jų žingsnių, paminančių tiesą, ir išvejamas iš darbo kaip trukdantis jų interesų įgyvendinimui. Tačiau greičiausiai vis tik būčiau emigravęs į Jungtines Valstijas, nes puikiai mokėdamas anglų kalbą, ir dar amerikietiškąjį variantą, turėdamas atkaklų ir ryžtingą charakterį, tiesos siekimo aštrų pojūtį, būčiau ten įgyvendinęs savo siekius.

Tačiau nuo visų šitų žingsnių mane sustabdė Tėvas, nuolat siųsdamas vieną ir tą pačią mintį, nors tuo metu dar nežinojau, kad tai būtent Jo mintis. „Tegu kiti dirba tuos darbus, kuriuos nori dirbti, tegu išvažiuoja kiti į užsienį, tegu siekia savo tikslų, tačiau kas dirbs dvasinio švietimo darbą, jeigu nuo jo pasitrauks tie, kurie suvokia šitokio darbo prasmę ir svarbą visiems, ne tik sau. Jo tikrai nedirbs tie, kurie šitokio darbo svarbos nesuvokia. O jeigu jo nedirbs net ir tie, kurie jo svarbą suvokia, tai iš kur gi atsiras šviesa tarp žmonių?“

Štai šita vienintelė mintis mane nuolat persmelkdavo, kada tik kildavo noras, kur nors kitur imtis veiklos. Ir labai greitai mane vėl sugrąžindavo vien tik į dvasinio tarnavimo kelią. Bet vis su gilesniu patyrimu ir gilesniu noru skleisti šviesą visiems, kas tik jos nori.

Vien tik Tėvo vedamas iš vidaus, per dešimtį metų, iš anglų kalbos į lietuvių kalbą išverčiau milžinišką, daugiau kaip dviejų tūkstančių puslapių dvasinių būtybių apreiškimą, pavadintą Urantijos Knyga. Būtent ją savo šitame mokyme mini ir Jėzus. Tai toks giluminis dvasinių būtybių perteiktas apreiškimas, kuris milžiniškai išplečia žmogaus suvokimą, kas yra Dievas Tėvas, kas yra Dievas Sūnus, kas yra Dievas Dvasia, kas yra Rojaus Trejybė, pats Rojus, galaktikos, vietinės visatos, kokia yra milžiniška Tėvo kūrinija, kurioje veikia miriadai Dievo Sūnų, kuriems priklauso ir Jėzus, kas yra saulės, kaip jos atsiranda iš ūkų, kas tuos ūkus sukuria ir iš ko, kas yra planetos ir kaip jos atsiranda iš saulių-žvaigždžių, kas yra žmogus, kaip jis išsivystė, daugybėje planetų, iš gyvybės plazmos, evoliuciniu būdu, tuo tarpu pačią gyvybės plazmą sukuria dvasinės būtybės, kas yra tos dvasinės būtybės, kas yra pomirtinis gyvenimas, kuo skiriasi siela nuo dvasios, kuri išsaugo mūsų tikrąjį vidinį aš, padovanotą Tėvo, kaip asmenybę, kas yra Jėzus ne tik kaip buvęs mirtingasis, koks jis buvo tik šiek tiek daugiau kaip tris dešimtmečius, bet kas jis yra iš tikrųjų, kokia yra jo veikla ir kaip jis palaiko ryšį su mumis, kad mes galime bendrauti su juo tiesiogiai, koks buvo Jėzaus gyvenimas tuo metu, kada jis buvo įsikūnijęs žmogaus pavidalu, ko jis mokė ir kodėl mokė būtent taip, kaip mokė, kur jis keliavo, kaip bendravo su žmonėmis, ką mėgo veikti būdamas vaikas, kaip elgėsi su savo bendraamžiais, su savo tėvais, su mokytojais sinagogos mokykloje, kaip bendravo su fariziejais ir ko mokė žmones po savo prisikėlimo, kada apsireiškė tiek savo apaštalams, tiek ir kitiems tikintiesiems.
Jokio žmogaus neprašomas, tik vedamas Tėvo iš vidaus, 1995 metais įkūriau Urantijos grupę Vilniuje, o po kelerių metų ir Kaune. Taip pat Marijampolėje ir Pasvalyje.
Dvi vasaras, 2005-aisiais ir 2006-aisiais metais, keliavau per Lietuvą su Urantijos Knyga, aiškindamas ją ir skelbdamas gyvą Tėvo žodį daugybės miestų ir miestelių gatvėse. Miegodavau palapinėje miškuose. Per pirmąją kelionę, prie Kretingos, miške, vidurnaktį, man apsireiškė Jėzus ir su juo bendravau dvi valandas. Ir būtent tada Jėzus mane paskyrė savo apaštalu ir Tėvo ambasadoriumi. Ir būtent tada jis man padėkojo, kad aš jo evangeliją taip drąsiai skelbiu, ir būtent tada jis man pats pasakė, kad jo evangeliją net išplėčiau nuo Dievo Tėvystės, žmonių brolystės iki visos kūrinijos brolystės. Tik po šito Jėzaus apsireiškimo aš prisiminiau, jog per paskaitas, jau daugiau kaip pusę metų tikrai visada pridurdavau, kad ne tik žmonės tarpusavyje yra sielos broliai ir sesės, bet ir visos dvasios, kad ir kokio jos būtų aukšto rango, vis tiek mums visiems yra broliai ir sesės dvasioje. Ir būtent tada Jėzus mane įgaliojo toliau skelbti tokią išplėstą jo evangeliją, mokyti, ir gydyti jo vardu. Ir šitą paskyrimą ir įgaliojimą man patvirtino taip pat ir Tėvas, kada bendravau ir su Juo. Apie mano patyrimus su Urantijos Knyga, apie Jėzaus apsireiškimą, o taip pat man perduotus Tėvo mokymus, o taip pat ir Tėvo apsireikšimą jau 2006 metų rudenį, galite paskaityti mūsų svetainėje – www.urantija.lt – kur aš visiems pasakoju apie savo bendravimą tiek su Tėvu, tiek su įvairiausiais žmonėmis. Tą patį dariau 2005 metais ir Jungtinių Valstijų miestuose Denveryje, Kolorado valstijoje, San Franciske, Kalifornijos valstijoje, Salt Lake City‘je, Jutos valstijoje. Tą darau ir dabar, kai nelyja ir nėra šalta, Vilniuje, daugiausia Gedimino prospekte, nes čia žmonių būna daugiausia. Ir pats negaliu atsistebėti, kokia yra milžiniška Tėvo parama, skelbiant Jo gyvą žodį net ir šiandieninių nudvasėjusių miestų gatvėse.

Jėzaus paprašytas, įkūriau Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovę. Jos pavadinimą sugalvojau ne aš. Jį man perdavė Tėvo dvasia. Ir nuo to laiko, o tai buvo pirmąjį rugsėjo mėnesio šeštadienį 2002 metais, kas šeštadienį vedu pamaldas joje. Ir malda liejasi iš dvasios. Ir patiriu tokį nuostabų dvasinį ryšį su Tėvu, su Jėzumi, ir su kitais sielos broliais ir sesėmis, kad tai, ką sako šiuose savo mokymuose Jėzus, tikrai yra patvirtinama asmeniniu patyrimu.

Einu ten, kur veda Tėvas, darau tą, ką moko daryti Tėvas, nes mano valia susiliejo su Tėvo valia iš meilės Jam. Ir jau nebesakau: „Tėve, tebūnie ne manoji valia, bet Tavoji.“ Tą sakydavau anksčiau, kada savo valios dar nebuvau suliejęs su Tėvo valia, kada savo valią turėdavau užgniaužti ir sutikti su Tėvo valia. Mūsų valia tapo viena. Dėl to jau sakau: „Tėve, manoji valia, kad būtų Tavoji valia.“ Ir nepaprastai džiaugiuosi, kad man nebereikia savo valios laužyti, kad ji atitiktų Tėvo valią. Dabar mano valia yra tokia pati, kaip Tėvo, o tai nuostabus palaimos patyrimas sielai. Ir jis yra nuolat, visą laiką.

Aš gyvenu tik iš paaukojimų. Dėl to mano dvasinį tarnavimą, jeigu jūsų siela nori taip pat prisidėti prie didesnės šviesos skleidimo, galite nuolat remti pervesdami paaukojimus į Algimanto Jokubėno sąskaitą

Nr.LT607300010080104680, banko kodas 73000; Hansabankas

Jeigu jūs mane remsite ne iš pareigos, bet iš širdies, tai jūsų parama jums sugrįš keleriopai didesnė. Taip jau Tėvo yra sutvarkyta, kas duodama su meile, tas sugrįžta su kaupu.

Jėzus mokė: „Kada jūs iš visos širdies pasišvenčiate karalystės evangelijos skelbimui, tada jums neturėtų kilti abejonių dėl paramos jums patiems ar jūsų šeimoms, kurias palikote. Jeigu jūs savo gyvenimą pašvęsite evangelijai, tada jūs tikrai pagal šitą evangeliją gyvensite. Jeigu jūs esate tiktai tikintieji mokiniai, tada jūs turite duoną užsidirbti sau patiems ir prisidėti prie išlaikymo visų tų, kurie moko, skelbia, ir gydo.“

Aš savo gyvenimą pašvenčiau evangelijai ir pagal šią evangeliją gyvenu. Ir trokštu tokį, kupiną meilės gyvenimą, atskleisti ir kitiems, kad ir jie pamatytų, koks yra nuostabus Tėvo meilės, ramybės, ir sveikatos kelias.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas