Pats dvasinio augimo noras labai daug prisideda, kad tas augimas vyktų. Ir vyktų taip, kaip numatyta pagal evoliucinio vystymosi planą. Be individo noro toks dvasinis augimas neįmanomas. Nėra dvasinio augimo prievarta ar iš pareigos. Tiek prievarta, tiek pareiga kai kuriems individams gali būti tik susimąstymo kelrodžiai ženklai, tačiau sprendimai dėl paties žengimo į šitą dvasinio augimo kelią yra savanoriški, visada priimami tik laisva valia. Dėl to, individo noras gali tiktai padidinti arba sumažinti to paties individo potencialo atskleidimą vienu ar kitu dabarties momentu. Tačiau jokiu būdu neįmanoma, kad šitas pats potencialo atskleidimas pagreitintų patį individo dvasinį augimą, kurį sudaro vien tik patyrimo įgijimas.

Aš jums pasakysiu, kad Tėvas jau dabar žino, kada jūs, kiekvienas, pasieksite Jį, Rojuje, Jis jau dabar jus, kiekvieną, laiko esančiais Rojuje, nes Jam laikas neegzistuoja, Jis apkabina visą amžinybę dabarties akimirkoje, ir viską, kiekvieną pradžią žino nuo pabaigos. Dėl to jūs, nė vienas, negalite savo žengimo pas Tėvą nei paskubinti, nei sulėtinti nors viena sekunde. Tėvui yra žinomi visi jūsų buvę, dabartiniai, ir būsimieji nukrypimai nuo savojo tiesaus kelio pas Jį. Ir šituos nukrypimus sudaro tiek jūsų abejonės, tiek ir nepasitikėjimas Tėvu, ir dėl to nepasitikėjimas šituo pačiu keliu, kuriuo žengiate, o tuo pačiu ir ne toks gilus patyrimas šitame kelyje. Bet jūs eiti šituo keliu ir negalite kaip nors kitaip. Jūs einate tik taip, kaip šito norite ir kaip šitą norą įgyvendinate savuoju patyrimu dabarties akimirką. Ir jeigu tik jūsų noras jus perkelia iš dabartinės akimirkos į praeitį ar ateitį, tuomet jūs negalite iki galo visa gelme sukaupti patyrimo būtent tuo metu, kada tik ir galite jį kaupti. Todėl norėdami augti dvasiškai, jūs visada turite gyventi dabartyje.

Praeities ir ateities akimirkos gali tik sustiprinti arba susilpninti norą kaupti patyrimą dabartyje. Tokios akimirkos yra nepavojingos. Jos net sveikintinos, nes padeda patirti malonius praeities momentus ir pasiekti atsipalaidavimą nuo dabarties veiksmo atkaklių pastangų. Lygiai taip pat ir persikėlimas į ateitį suteikia papildomo noro dėti dar daugiau pastangų į dabarties veiksmą. Pavojus atsiranda, kada dabartį yra mėginama iš esmės pakeisti praeitimi arba ateitimi.

Kada aš jums kalbu apie individo norą, kuris gali dvasinį augimą sulėtinti arba paspartinti, kaip ir visos kūrinijos, tada aš jums kalbu apie savojo aš patyrimo gelmės pasiekimą, kuris ir sudaro dvasinį augimą. Ir jeigu jūs turite didesnį ar mažesnį norą dvasiškai augti, tada jūs ir galite patirti daugiau ar mažiau, o tuo pačiu ir dvasiškai augti, daugiau ar mažiau, savuoju patyrimu kiekvienu konkrečiu dabarties momentu. Kiekvieno iš jūsų dvasinis augimas vyksta tik dabartyje, ir tik patyrimo įgijimo dėka. Kito kelio tiesiog nėra. Ir čia nuo jūsų noro augti greičiau ar geriau niekas nepriklauso. Viską lemia jūsų patyrimo įgijimas. O patyrimo negalima įgyti vien tik, net ir labai didelio, noro dėka. Patyrimas yra įgyjamas tik patiriant. Ir patirti negali, ko nebuvai patyręs praeities akimirką, mėgindamas tą akimirką ar kitas akimirkas susigrąžinti mintyse. Lygiai taip pat negali patirti ir tada, kada gyveni mėgindamas įsivaizduoti savo gyvenimą ateityje.

Dėl to jūsų, kiekvieno, net ir didžiausi norai geresnio gyvenimo tiek sau, tiek kitiems vis tiek atsiremia į dabarties akimirką, į jūsų, kiekvieno, dabarties akimirkos kuo gilesnį meilės ir gėrio patyrimą su Tėvu. Štai toks jūsų noras ir prisidės prie to, kad jūs patys, kaip asmenybės, galėsite atskleisti savosios asmenybės potencialą dabarties akimirką, jį paversdami tikrąja savojo aš dalimi, kuri ir įgyja dabarties patyrimą. Ir šituo savo dabarties patyrimu jūs, kiekvienas, tampate vis labiau realus. Panašiai kaip vaikas, kada jis vis daugiau išmokdamas ir užbaigdamas dar vieną mokyklos klasę, vis daugiau auga savo žiniomis ir sugebėjimu tas žinias pritaikyti ir tuo pačiu vis labiau tapdamas savo tikruoju aš, kokiam jį ruošia dabartinė, kad ir labai iškraipyta, švietimo sistema – mokėti prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi toje aplinkoje. Ir tas vaikas, vis užbaigdamas, klasę po klasės, kad ir kiek norėtų gyventi prisiminimais apie praeities akimirkas ar vien tik ateities fantazijomis, negalės prie savojo augimo pridėti nieko tokio išskyrus tai, ką savuoju patyrimu sukaupia šitą patį akimirksnį. Tik jo paties patyrimas jį ir daro tokį, koks jis, kaip asmenybė, yra tuo konkrečiu momentu. Vien tik teorinis žinojimas nėra pakankamas augimui. Augimui ir savojo aš, tikrojo aš, atsiskleidimui būtinas tų teorinių žinių pritaikymas – patyrimas. Todėl galima labai gerai žinoti daug ką, bet jeigu tų žinių nesugebate pritaikyti, arba neturėjote kur jų pritaikyti, negalite tvirtinti kad jas įsisavinote, ir kad jomis galite pasinaudoti, tuo pačiu ir sužinoti, koks gi yra jūsų tikrasis aš. Ir nors labai norėtumėte, kad jums pasisektų šias žinias pritaikyti praktikoje, bet vien tik noro, nors jis ir labai svarbus, neužtenka. Būtinas tų žinių pats taikymas, patyrimas. O jis ir atskleidžia jūsų tikrojo aš pasiekimo lygį.

Štai kodėl taip svarbu yra ne tik naujų žinių siekimas, bet ir jų pritaikymas, kad galėtų savasis aš augti kaupdamas patyrimą.

Ir visa kūrinija yra nuostabi mokykla ir praktinio žinių pritaikymo laboratorija visose veiklos sferose, apie kurias jūs neturite nė menkiausio supratimo, kadangi jūs savo kelią tik pradedate. Jūsų laukia tokia nuostabi patyrimų kaupimo arena, begalinė arena, nors ir turinti savo realias ribas. Bet jums ji dar ilgai atrodys kaip tarsi jų neturinti, kaip tokia, kurioje neįmanoma aprėpti nei veiklos įvairovės, nei erdvės platybės, nei pasaulių gausybės. Ir per visą amžinybę, į kurią pirmąjį žingsnį žengiate jau dabar, šitame savojo materialaus gyvenimo pasaulyje, niekada nebus nė vienos akimirkos, kad savo dvasinį žengimą galėtumėte nors viena akimirka paspartinti. Visas vystymosi procesas, kiekvienam iš jūsų, yra tik toks, kiek jūs patiriate, kiek jūs pritaikote įgytas žinias, suteiktas nuostabių dvasinių mokytojų, panašiai, kaip dabar jums žinias suteikia jūsų mokytojai mokykloje, tik jie naudos visiškai nepanašius į jūsų metodus ir kitokį turinį. Ir visą suteiktą informaciją jūs turite pritaikyti praktikoje, ir šituo pačiu įgyti pasirengimą aukštesniam laipteliui.
Kada jūs, sakykime, mokotės vairuoti automobilį, tai ne iš karto lipate į mašiną. Jūs dar turite sužinoti daug dalykų iki pradėsite važiuoti. Jums reikia išmokti kelių eismo taisykles, sužinoti kiekvieno, reikalingo vairavimui, prietaiso mašinoje paskirtį ir vietą, kad galėtumėte juo naudotis, jau žinodami, kur jį surasti ir kaip įjungti. Tačiau net ir tada, kada žinote kelių eismo taisykles labai gerai, kada mašinoje visus reikalingus vairavimui prietaisus pažįstate irgi gerai, vis tiek dar negalite sakyti, kad vairuoti mokate. Tik dabar jūs pradedate imtis šitų žinių taikymo praktikoje. Ir tada pamatote, kad tai, kas buvo lengvai suprantama ir atrodė lengvai įvykdoma, nėra taip lengva ir paprasta, kada reikia viską padaryti pačiam. Patyrimo stoka jūsų visas žinias paverčia tokiomis, kurios dar nėra pažadintos, kad veiktų jūsų kasdieniais veiksmais. Ir tiktai po ilgų ir atkaklių pastangų jūs, palaipsniui, imate vis geriau ir geriau vairuoti ir pačią mašiną. Ir kuo dažniau vairuosite, tuo gilesnius įgūdžius įgysite, tuo patikimiau vairuosite. O dabar pažvelkite į mano pateiktą pavyzdį iš praeities ir ateities akimirkų.
Jūs mokotės vairuoti. Tačiau praeityje jūs labai norėjote vairuoti mašiną, tik tuo metu jūs neturėjote tam galimybių. Ar tas noras paspartino jūsų išmokimą vairuoti. Jūs vien tik dėl to noro automobilio vairuoti nemokėjote. Vien tik noras jums nesuteikė įgūdžių vairuoti. Tai reiškia, kad ir kiek norėtumėte ko nors, vis tiek tas noras nepakeičia paties vairavimo proceso. Pats noras nepadidina vairavimo sugebėjimo, jeigu nėra paties vairavimo proceso akimirkos patyrimo. Lygiai tas pas ir su ateities akimirka. Jeigu mokaisi vairuoti automobilį, ir jeigu tavo noras jį vairuoti labai gerai yra labai didžiulis, vis vien nuo šito paties noro tu negali mokėti jį vairuoti labai gerai. Jį vairuoji tik taip, kaip tuo metu jį gali vairuoti, kokį įgijai jo vairavimo patyrimą. Ir čia vien tik noras negali niekam pridėti nieko prie to, kas įgyjama patyrimu.

Tačiau nepaisant to, kad pats noras negali atstoti patyrimo, vis tik jis yra labai svarbus faktorius, kad būtų įgyjamas pats patyrimas. Noras yra kaip katalizatorius cheminei reakcijai vykti. Jeigu noro nebus, tai procesas vyks sunkiai ir skausmingai. Noras padeda įgyti patyrimą lengviau, nors paties patyrimo jis ir neatstoja.

Štai kodėl ir jūsų noras dvasiškai augti yra labai svarbus, nes šitas noras jus stimuliuoja siekti naujų patyrimų su Tėvu dabarties akimirką.