Kada griūna imperijos, tada būna didžiulė suirutė. Tačiau didžiausia suirutė būna tada, kada griūna ne materialios imperijos, bet kada griūna proto sukurtos iliuzinių ir vien tiktai savajam aš naudingų interesų tenkinimo imperijos mirtingojo proto viduje. Būtent tada protas gali pasimesti, nes nebežino, kas vyksta jo paties viduje. Jis jaučiasi niekam nebereikalingas, išduotas, ir apleistas. Ankstesni proto siekiniai neteko prasmės, nes vidinis aš ėmė kažkiek pajausti, kad iki šiol viskas, kas buvo jo daroma, vis tiek ramybės ir pasitenkinimo neatnešė, tuo tarpu naujų apčiuopiamų kokio nors kito matomo ir pažįstamo kelio gairių jis nejaučia ir nemato. Dėl to tokioje padėtyje ypač reikalingas matomas šitokio kelio paaiškintojas – dvasinis mokytojas.

Tik jo dėka galima sušvelninti ir sumažinti materialaus proto nerimą ir nuogąstavimą, nežinomybę ir baimę, kada jis eiti senu keliu nebenori, bet vis dar nežino, kur gi gali būti kitoks kelias. Ir kad tokia siela neprarastų gyvojo skrydžio siekio, net ir labai sunkiomis ir nepalankiomis jai aplinkybėmis, ir reikalingas toks sielos sustiprintojas, su kuriuo būtų galima, vis labiau trokštančiai atsiverti, sielai pabendrauti, pajausti, kad ji nepadarė klaidos, atsisakydama savo senojo savanaudiško kelio, o dabar norėtų kažko didesnio, tik nežino, kas tas didesnis gali būti.

Dvasinio mokytojo vaidmuo visada bus reikalingas, nes niekada nebus taip, kad visi mirtingieji iškart viską suvoktų ir patirtų vienodai. Dėl to tiems, kurie daugiau ir nuoširdžiau ieško, ir reikalingas didesnį patyrimą sukaupęs dvasinis mokytojas. Ne toks, kuris turi daug žinių ir labai išlavintą protą, bet toks, kuris jau pats nuėjo dvasinį kelią, patvirtinantį jo sukauptas žinias, kad jis galėtų mokyti remdamasis ne proto sukauptomis citatomis, bet savo sielos balsu, kuris šitame kelyje kalba Tėvo gyvuoju žodžiu ir savuoju patyrimu, patvirtinančiu ir paremiančiu Tėvo žodį, kad šis būtų suprantamas visiems, ir kurį patį būtų galima patikrinti savo asmeniniu patyrimu.

Toks dvasinis mokytojas nesistengia prisiminti skaitytų knygų ar girdėtų pokalbių. Jis tiesiog dalinasi pats savimi. O save jis ugdo atsiverdamas visa savo siela Tėvui. Būtent šitas atsivėrimas ir leidžia Tėvo dvasiai, Minties Derintojui, perduoti šito dvasinio mokytojo sielai tuos žodžius, kurie ir yra patys reikalingiausi mokytojui, kad šis juos pasakytų mokiniui, kad jis suprastų ir mokymą ir mokytojo sielos virpėjimą.

Toks dvasinis mokytojas yra gyvas mokytojas, kuris remiasi į Tėvą. Ir visada jis galės padėti ir sustiprinti pasimetusią ir pasiklydusią sielą, net jeigu šalia nebus ir jokių priemonių, kurias toji pasimetusi ir pasiklydusi siela galėtų pamatyti ir kuriomis galėtų pasinaudoti. Toks dvasinis mokytojas padės pasimetusiai ir pasiklydusiai sielai pačiais Tėvo meilės virpesiais, kad ši juos pajaus ir nusiramins. O dvasinis mokytojas ją šitaip nuraminęs, paaiškins jai, kaip ji ir pati gali paprašyti, labai nuoširdžiai, šito paties nuraminimo tiesiai iš Tėvo, nesvarbu, kur ji beatsidurtų, kokios bebūtų kūnui skausmingos ir kankinančios sąlygos, kokios bebūtų baimės ir nežinios aplinkybės sielai.
Tėvas niekada neapleidžia nė vieno. Visada Jis yra kiekvieno iš jūsų viduje. Tik, kad Jį pajaustumėte, jūs turite Jam ir atsiverti nuoširdžiai, visa savo siela-širdimi. Štai tokių atsivėrimo būdų ir mokys dvasinis mokytojas.

Dvasinio mokytojo vaidmuo žmonijos istorijoje niekada nebuvo pasiekęs tokio lygio, kokį jis dar pasieks. Net ir tada, kada tarp žmonių pasirodydavo mano siųsti atstovai, net ir įgavę žmogiškąjį pavidalą, jie niekada negalėjo atskleisti tokios tiesos, kurią žinojo patys, nes žmogaus protas ir dvasinis išsivystymas buvo tokio lygio, kad būtų nesuvokęs tokios tiesos šviesos. Dėl to toji šviesa turėjo būti perteikia daug blausesnė negu dvasiniai mano pasiuntiniai troško ją perteikti. Jie turėjo taikytis prie aplinkos, prie žmogaus. O tie laikmečiai, tie tūkstantmečiai, per kuriuos jūs iš viso neturėdavote jokio dvasinio mokytojo, nes jūsų planetos dvasinis vystymasis buvo uždelstas dėl jūsų nuklydusio dvasinio vadovo maišto prieš Tėvą ir prieš mane, iš viso net ir tą menką dvasinę sampratą apie Tėvą, apie mane tiek iškraipydavo, tiek išversdavo į išvirkščią pusę, kad mums tiems, kurie Tėvo kūriniją ir jos šviesą pažįstame tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, buvo skaudu žvelgti į jūsų kančias ir skausmą, kurį patys sau ir susikurdavote iškreipdami Tėvo kūriniją ir patį Tėvą ir dėl to patys susikurdami sau baimę ir toje baimės tamsoje kankindamiesi patys, ir kankindami savo vaikus, kad jūs net ir iki šiol nesuvokiate dvasinio mokytojo šviesos.

Ir mano, Kristaus, mokymai yra skirti visiems tiems, kurie nori dvasinio mokymo šviesos ir yra pasirengę sekti paskui tikrą dvasinį mokytoją, kuris bus jų kelyje, siųstas jam nuo manęs. Aš pasirenku ne vieną mirtingąjį, kuris neštų mano šviesą. Pasirenku tokį mirtingąjį, kuris pats trokšta būti mano pasiuntiniu, ir iš meilės Tėvui laisva valia trokšta bendradarbiauti su manimi ir nešti mano mokymų šviesą visiems savo sielos broliams ir seserims.