Urantija > Kalbu Jums Vėl > 120. Augimas patyrimo dėka dab... >

120. Augimas patyrimo dėka dabarties akimirką

Koks bebūtų jūsų požiūris į savo dabartinį gyvenimą, jūs vis tiek jį galite išplėsti ir pagerinti. Niekada nemanykite, kad jūs nebegalite tapti geresni ir tuo pačiu pagerinti ir patį gyvenimą. Lygiai taip pat niekada nemanykite, kad jūs esate pakankamai geri, kad nebegalėtumėte tapti dar geresni, o tuo pačiu ir jūsų gyvenimas, kad dar daugiau pagerėtų. Nors jūs turite būti visada ramūs, tačiau niekada nesijauskite savajame gyvenime pasiekę visko, kad nebenorėtumėte siekti ko nors daugiau.
Tokia būsena, net ir dvasiniame kelyje, yra labai pavojinga ir ji veda į savojo aš pastatymą į tokią būsena, kada žmogus praranda savojo dabartinio gyvenimo druskos skonį – toks žmogus nebemato kasdieniame gyvenime prasmės ir jo mintys vis labiau ir labiau krypsta į ateitį, net ir į tą ateitį, kuri dar tik bus po prisikėlimo. Tačiau iki tos ateities dar gali būti labai toli, nes kūnas dar turi daug neišeikvotos energijos ir gali kalnus nuversti, o vidinis aš jau praradęs norą, ką nors daryti šitame pavidale ir jau vis daugiau ir daugiau projektuoja, ką ir kaip jis norėtų veikti po šito pavidalo mirties. Ši būsena yra tokia, tarsi aplenktų ir įvykius ir laiką. Ir ji labai vargina ir patį žmogų, kuris yra atsidūręs tokioje padėtyje. Jis yra įtikėjęs, turi nuostabų požiūrį į aplinką ir į tarnavimą, tik stinga varomosios meilės jėgos nukreipimo į dabarties akimirksnį. Visa ji sukoncentruota į būsimą ateitį, o dabarčiai skiriama tik tiek, kiek reikia palaikyti patį veikimą, kad jis vis tik vyktų.

Kada šita pati varomoji meilės jėga yra nukreipiama į praeitį, kada visa energija yra atiduodama vien tik istorijos tyrinėjimui, vien tik protėvių pagarbai, vien tik tradicijų puoselėjimui, vien tik prisiminimams, toks žmogus irgi savojo aš dabarties potencialo, to potencialo, kurį jis pajėgus panaudoti visumos labui, taip pat neišeikvoja, kaip ir tas, kuris tą patį savo dabartinio aš potencialą nukreipia vien tik į ateitį. Šituo savo pažiūriu jie labai priartėja vienas prie kito. Tik jų abiejų dabarties potencialo neišnaudojimas turi visiškai skirtingus motyvus ir skirtingas priežastis. Bet rezultatas yra labai panašus – tiek vienas, tiek kitas nejaučia mėgavimosi iš savojo aš dvasinio augimo dabartinės akimirkos. O dvasinis augimas be mėgavimosi pačiu tuo augimo procesu gali sukelti ne tik nepasitenkinimą, bet ir nusivylimą šita pačia akimirka ir dėl to atvesti į savęs izoliavimą nuo aplinkos.

Būtent dėl to dvasinis augimas, kaip ir fizinis augimas, negali būti nei paspartintas, nei sulėtintas visumine prasme. Jis yra tik toks, kiek individas nori augti dalyvaudamas šitoje pačioje akimirkoje, kuri jį ir supa paties augimo metu. Dvasinis augimas yra to individo noras augti. Ir šitas pats noras gali patį dvasinį augimą arba stabdyti, atidėti, arba pralenkti šitą pačią akimirką. Tačiau pats dvasinis augimo procesas yra nesulaikomas ir vyksta tik taip, kaip pats tas dvasiškai augantis individas įgyja patyrimą. O patyrimo įgyti jis negali net ir labai norėdamas augti greičiau, tobulėti greičiau, ar būti dvasingesnis greičiau. Jis ir auga, tobulėja, dvasingėja tik tos patyrimo akimirkos metu ir yra toks dvasingas, koks yra dvasingas tą pačią akimirką. Tik toji akimirka nulemia kiekvieno individo dvasingumo lygį visoje kūrinijoje.