38. Apaštalų aplinka

Jie nebuvo išskirtiniai žmonės. Jie nebuvo ypač protingi ar dvasingi žmonės. Jie niekuo neišsiskyrė iš kitų to laikmečio žmonių. Visi jie turėjo savo užsiėmimą, visi jie buvo to meto savos kartos atstovai. Ir dvasiniu mokymu nesidomėjo kiek nors daugiau už kitus savo bendraamžius. Nors jie ir buvo baigę jūsų supratimu mokyklą, mokėjo puikiai skaityti ir rašyti, protingai dėstyti savo mintis, drąsiai bendrauti su savo aplinka, bet nė vienas iš jų nebuvo specialiai, be sinagogos mokykloje, įgijęs tokio žinojimo apie Dievą, kokį suteikia rabinų akademijos. Jie žinojo apie Dievą tik tiek, kiek to meto aplinka jiems leido žinoti. Todėl jiems buvo sunku mano mokymus priimti tokius, kokius aš jiems atnešiau, kad jie, juos įsisavinę, išliktų nepasikeitę, nelaužytų aplinkos jiems primestų ritualų ir dogmų. Toks žingsnis reikalauja nepaprastai gilaus įtikėjimo į Tėvą ir Jam atsidavimo. Toks žingsnis yra žengiamas tik pajautus milžinišką Tėvo meilę savyje. Ir labai dažnai net šitoji Tėvo meilė, pajausta savo viduje, uždega tokią didžiulę ugnį žmogaus viduje, kad jis trokšte trokšta nešti šitą pačią ugnį ir kitiems. Tačiau neišmintingai nešama tokia Dievo meilės uždegta ugnis, gali apakinti ir išgąsdinti kitus, tos meilės dar nepajutusius, tuos, kurie tos meilės dar nėra patyrę, dėl to jos ir nepažįsta. O tai, kas dar nepažinta ir nesuprantama, žmogų visada baugina ir neramina. Ir todėl žmogus labiau linksta laikytis jau pažinto ir suprantamo dalyko negu žengti nuo to, kas atrodo yra artima ir sava, į ten, kur nežinoma ir neaišku.
O kada širdyje suliepsnoja Tėvo meilės ugnis, kuri traukte traukia pirmyn, ir kada nėra gilaus supratimo ir patyrimo, ką šitoji Tėvo meilės ugnis nori perteikti savo degimu žmogaus sieloje, jo širdyje, tuomet tas degantis šita meilės ugnimi yra linkęs daug ką iškraipyti, daug ką pasakyti ne taip, kaip yra iš tikrųjų, kad tik tie kiti jį išklausytų ir patys užsidegtų šita ugnimi iš vidaus. Tačiau aplinka, kuriai nešama šitoji Tėvo meilės ugnis, yra dar mažiau pasirengusi manajai gerajai žiniai – Dievo Tėvystei ir žmonių brolystei – kad ją priimtų iš karto. Kaip iš karto jos nepriėmė ir mano apaštalai. Ir aš turėjau daugiau negu trejus metus juos nuolat mokyti, nuolat jiems aiškinti, kad visi vienodai yra laukiami dangiškojoje karalystėje. Ne tik žydai, bet ir pagonys. Visi, be jokių išimčių.
Dėl to, kada tokiai minčiai aplinka nėra pasirengusi ir atsivėrusi, o viduje deganti ugnis skatina žengti ir veikti išorėje, tada labai lengva susigundyti tikrąją žinią pakeisti paprastesne, kurios neatmestų ir aplinka.

Tačiau pakaitalas niekada nebus toks, koks yra originalas. Ypač tai svarbu dvasiniuose reikaluose, kur mintis ir mokymas nėra akimirksniu patikrinami akimis ar rankomis. Tam reikalingas vidinis, sielos, matymas. O jis yra pasiekiamas tik nuoširdžių, atkaklių, ir ryžtingų pastangų dėka.

Kadangi mano gerosios naujienos mano apaštalams taip ir nepavyko suvokti iki galo, kad šitą žinią būtų paskleidę visam pasauliui net ir taip, kaip jiems ją paskleidžiau aš, tai atėjo laikas, kada turiu dar kartą kreiptis į jus aš pats. Kreiptis tam, kad ištaisyčiau šitokį mano mokymo iškraipymą, tam, kad jūs patys galėtumėte, galų gale patys, patirti mano mokymo tikrumą, kad ir tie, kurie šio mokymo dar nežinos, pagal jūsų gyvenimą, pagal jūsų veiksmus kasdienėse situacijose, atskirtų, kad jūs einate manojo mokymo keliu.