Jums sunku patikėti mano žodžiais, tačiau mano žodžius jums liudija, jau daugelį metų, dabartinis mano apaštalas, kuris iki šito ryšio su Tėvu užmezgimo irgi turėjo daug baimės ir nerimo, noro pasiekti materialių viršūnių, patyrė išdavimo skausmą, draugų nusigręžimą, visišką izoliaciją tiek aplinkos, tiek savo šeimos, ir tik tada, kada atrado Tėvą savyje, kada gimė iš dvasios, visi neigiami ir kankinantys iš vidaus jį patį charakterio bruožai buvo tarsi kažkieno nematomos rankos nuvalyti, kad pro nuostabiai švarų lango stiklą jo siela galėtų pamatyti tokį spalvingą ir gražų kūrinijos paveikslą, kuriame jūsų planeta yra tik mažytis aguonos grūdelis. Jis tapo toks mažytis ir toks nuostabiai mylimas, kad nebuvo kur dar išsitekti tamsioms baimės ir pykčio griaunančioms emocijoms. Vietoje jų švietė jam ir šildė jį Tėvo, atrasto savyje, meilė, tiesa, ir šviesa. Ir tą jis patyrė savo pastangų dėka, nuoširdaus noro dalintis savo žiniomis ir šviesa su kitais dėka, nors neturėjo jokio kito mokytojo, kuris galėtų paaiškinti, kaip žengti po mažytį žingsnelį, konkretų žingsnelį, kasdien.

Jis pasitikėjo didingais mokytojais, kurie mokė perdaug ryškia ir jam šviesa, dėl to perdaug apšviečiančia visumą, bet kasdieniame ir paprastame kelio krypties ieškojime link Dievo, link žmogaus, jis turėjo klaidžioti pats. Jis skaitė daug gražių ir teisingų knygų, bet jam asmeniškai trūko paprasto ir suprantamo žodžio, kaip gi pajausti Dievo meilę savyje, kaip pamilti Dievą ir žmogų, nors apie tai skaitė labai daug. Bet tuose skaitiniuose nebuvo konkrečių išvardintų žingsnių, ką daryti, kad šitokius nuostabius teiginius – meilę Dievui, ir meilę žmogui – pajaustum, realiai patirtum.

Todėl jo klaidžiojimas savo paties viduje, gilūs monologai su pačiu savimi, skausmas ir kančia viduje dėl aplinkui tvyrančio jėgos ir materializmo pasireiškimo net ir kitų laisvos valios suvaržymo kaina, vis kėlė naujų ir naujų klausimų, į kuriuos atsakymai, pateikti rašytiniuose šaltiniuose, nors ir labai giliuose ir šviesiuose, nepavirto jo paties patyrimu, ir dėl to buvo tik sausi teoriniai mokymai. Ir tokia kančia truko ne vienerius metus. Kasdien. Bet akimirkomis jis pastebėdavo, kad ateina kažkoks neapčiuopiamas nusiraminimas, kada jis mėgindavo vienatvėje, užsimerkęs, įsivaizduoti save susiliejantį su kažkokia jam nesuvokiama Jėga visame kosmose. Ir šitas nesuvokiamas susiliejimas su kažkuo, kas irgi nebuvo jo proto suvokta labai konkrečia forma, konkrečiu pavidalu, tik su kosmoso platybe, kurioje turi būti kažkokia Aukštesnė Jėga, suteikdavo realų ramybės ir malonumo viduje patyrimą, trukusį vos kelias minutes. O tada vėl sugrįžimas į sunkią aplinką. Po metų tokių ramybės akimirkas suteikiančių proto meditavimų, palaipsniui, vakarais, jau prieš užmiegant, jis ėmė dėkoti Tėvui, dėkoti man už nugyventą dieną. Dėkoti asmeniui, o nebemėginti susilieti su kosmine visata. Dar po kažkurio laiko padėka Tėvui ir man ėmė įgauti jo aukštesniojo aš, sielos, troškimų išsakymą. Išsakymą, kuris buvo nuspalvintas nuoširdumu, bet kuriam trūko įtikėjimo. Jis tą darė tarsi pats nesuvokdamas nei dėl ko tą daro, nei kaip tą turėtų daryti, ir ar iš viso tą reikėtų daryti. Jo protas tarsi stebėjo iš šalies kaip kažkas jo paties viduje nori žodžiais išreikšti kažkokius šviesius troškimus Dievui.
O tie jo troškimai buvo paprasti, kad visi būtų sveiki, kad galėtų geriau tarpusavyje sutarti, kad jis pats galėtų susivokti. Jo mintys buvo panašios į tarpusavyje nesusietą atskirų norų išraišką, skirtą Dievui. Jis net pats nesuvokė, kad būtent šitoks kelias ir yra skirtas kiekvienam mirtingajam: Užmegzti nuoširdų monologą su Tėvu, su manimi.
Žmogus negali iš karto išgirsti Tėvo balso, kuris, negirdimai, visą laiką kalba kiekvienam iš jūsų. Pradžia visada yra nuo mirtingojo monologo. Padriko, visiškai netvarkingo minčių paskleidimo, net ir pačiam mirtingajam nelabai suvokiant, ką ir kaip jis tuo metu daro, nes jo mirtingojo protas prie tokių dalykų nebuvo pratintas, jam tokių dalykų niekas neaiškino, o aukštesnis sielos protas dar neturi tiek galios prieš žemesnį žmogiškąjį protą, kad jį visiškai nustelbtų, kad šis visiškai nesikištų, o tuo pačiu ir nesujauktų begimstančių sielos minčių prasiveržimų, kuriuos ir ištaria mirtingojo lūpos.

Būtent mano šitie mokymai ir yra skirti tam, kad jūs vis realiau suvoktumėte, kad jūsų tikrasis aš, Tėvo padovanota asmenybė, ir turi prasikalti per jūsų žemiškojo ir žmogiškojo savanaudiško proto lukštą, kad galėtų gyvai ir prasmingai ne tik kalbėtis su Tėvu, bet ir tarnauti Jam ir visai kūrinijai, darant gerus darbus kasdien ir nelaukiant už tuos darbus jokio materialaus ar kitokio atlygio, kuris taip traukia žemesnįjį ir savanaudišką žmogaus ego.

Ir mano būsimajam apaštalui tos neryškios mintys, tie netvirti sielos troškimai palaipsniui ėmė sietis į atitinkamas ir turinčias vis gilesnę ir gilesnę prasmę mintis. Jis ėmė palaipsniui suvokti, kad tos mintys jam pačiam užkrauna ir kažkokią atsakomybę, kažkuo įpareigoja. Dėl to jis ėmė atsirinkti, kokias mintis dar per drąsu būtų pasakyti Tėvui. Pavyzdžiui, jam buvo dar poreikis kartais susitikti su draugais ir nedidelį kiekį išgerti stipraus alkoholio ar alaus. Ir jis nenorėjo prarasti tokios bendravimo progos. Nors ir pats alkoholis suteikdavo jam atsipalaidavimo. Dėl to savo pasikalbėjimuose su Tėvu ir su manimi, jis vengė bet kokių pasižadėjimų ir net prašymų, kad jam būtų suteikta galimybė bendrauti nevartojant alkoholio. Jis sau paaiškindavo, jog bet kokia mintis, kurią jis pareiškia Tėvui ar man, turi visada prasmę tik tada, kada ji yra išsakoma nuoširdžiai, o tuo pačiu kada jis gali prisiimti atsakomybę, kad šitai minčiai pasiekus išraišką jo gyvenime, ar jis sutiks su tokia išraiška. Todėl jis ilgai nedrįso į savo monologą įtraukti tokią pabaigą – „Tebūnie Tėve, ne manoji valia, bet Tavoji.” Jis šituos monologus taip ir užbaigdavo be šitos paskutiniosios minties. Kartą mėgino šitą pabaigą įtraukti į savo monologą, bet tuoj pat savo žodžius atsiėmė, sau paaiškindamas – “Ne, dar šito negaliu pasakyti. O kas, jeigu man Tėvo valia nepatiks. O vis tiek ją turėsiu vykdyti, nes šitą būsiu pats Jam pasakęs. Gal kada vėliau. Bet šiandien aš dar noriu pasilikti sau didesnę laisvę, kad ji nebūtų suvaržyta Tėvo valios, nes Jo valios aš nežinau. Maža ką Jis man gali pavesti. Geriau jau neprisižadėti taip, kad paskiau negalėčiau įvykdyti.”