47. Sielos vergovė

Mano mokymo – Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės – o dabar kai kurių iš mano brolių skelbiamos ir visos kūrinijos brolystės, ne tik žmogaus, ir tai teisinga, iškraipymą nulėmė kai kurių iš jūsų per didelis savasis ego, kuris neleido pasireikšti savosios sielos ego. Tas vidinis žmogaus balsas, kuris vis daugiau nori sau, nesvarbu kokia kaina, kad jis tampa visiškai nevaldomas, tada jis paima į nelaisvę sielos vystymąsi, jis pavergia savo tikrąjį aš, kurį yra kiekvienam iš jūsų padovanojęs Tėvas kaip asmenybės dovaną.
Ir šitoji dovana gali vystytis vis labiau tapdama tokia, kokią Tėvas ir suteikė, su visu amžinybės potencialu, tik tada, kada jos vystymuisi nėra trukdoma. Tačiau tiems, kurie mane ne tik persekiojo, bet ir nužudė, jų ego savo sielas buvo paėmę ne tik į nelaisvę, iš kurios dar galima išsivaduoti, bet jas buvo visiškai pavergę. Siela, paimta į savojo gyvulinio aš vergovę, neturi jokių sąlygų išsiveržti į laisvę, jeigu ją visą laiką vergystėje laiko tokio žmogaus protas, kuris sukuria negyvus ritualus ir laikosi negyvų dogmų. Tai papildomi išoriniai veiksniai, kurie stiprina šitokį proto klaidžiojimą ir nutolina sielos išsilaisvinimo galimybę.
Ir šitoks kelias yra daug ramesnis protui, bet labai pavojingas sielai. Protas džiaugiasi, kad jis dar vieną dieną labai skrupulingai atliko religinį ritualą, ir tuo dar labiau užsitarnavo Dievo palankumą. Ir ramiai eina miegoti. Tačiau siela verkte verkia išsilaisvinimo, ji siekia gyvo pasireiškimo, kuris nebūtų suvaržytas jokio ritualo, ji trokšte trokšta tiesioginio bendravimo su Tėvu, kad galėtų dar labiau prisipildyti Jo meilės virpesių ir sklęsdama laisvame skrydyje gerais darbais šlovintų Tėvą ir visiems neštų grožį.

Ir tokia konfliktinė padėtis yra neišvengiama tų mirtingųjų viduje, kurie pradeda nors kiek jausti, kad vien tik ritualas jų nepatenkina, kad jie jaučia tuštumą ir baimę, jaučia kažkokį trūkumą savo pačių viduje. Jie negali to jausmo tiksliai įvardinti, apibūdinti, bet žino, kad jį jaučia. Tada vienam kitam atsiranda nors ir nedidelis, bet vis tik nuoširdus noras, pabendrauti su Dievu, net ir toje pačioje bažnyčioje, sinagogoje, mečetėje, kada nėra pamaldų, kada yra ramybė. Jis ateina pabūti vienas. Ir net nežinodamas šito pats, jis bendrauja su Dievu. Jis nesimeldžia tomis įprastomis maldomis, neatlieka jokių matomų akims ritualų. Tiesiog nusiraminimo būsenoje pasėdi ar pastovi ir tai yra toji aplinka, kada pati siela kalbasi su Dievu. Ji gali atsiverti Tėvui tik tada, kada ir yra ramybės būsena, kada negyvas ritualas neblaško tos ramybės, kurioje siela gali kalbėti Dievui. Žmogaus protas šito gali ir nesuvokti. Dažniausiai taip ir yra. Tačiau po tokio pabuvimo ramybėje, žmogus pajunta savo paties viduje didesnį apsiraminimą. Net ir labai skaudžios problemos, atrodo nebe tokios skaudžios. Neįveikiamos kliūtys, atrodo nebe tokios neįveikiamos.

Taip iš tikrųjų ir yra. Siela gauna iš Tėvo nuraminimą, ir pamokymą, kad ir problemos nėra tokios skaudžios, ir kliūtys nėra tokios didelės. Tik žmogaus protas dar nesugeba šito suvokti, nes jis nėra įpratintas, nuo vaikystės, bendrauti su Tėvu per nuoširdų atsivėrimą ir pasikalbėjimą ramybės būsenoje. Dėl to ir augdamas, vaikas vis labiau ir labiau ima nusigręžti nuo bažnyčios negyvų ritualų ir dogmų, nes tarp jų gausos jo siela negali patirti nusiraminimo ir pajausti laisvo skrydžio polėkio. Ji negali džiaugtis po pamaldų, kad būtų prisipildžiusi dar daugiau dvasinės energijos tokiam laisvam sielos skrydžiui, kad ji būtų pajautusi, realiai, jog tapo dar labiau mylinti ir gailestingesnė, dar labiau norinti gyventi tiesoje.