6. Dievo samprata Jėzui-vaikui, ieškančiam atsakymų savyje

Kada aš buvau, ir pačiu žemiausiu jūsų materialiu pavidalu, žmogaus pavidalu, ir kada mano žmogiškoji sąmonė irgi buvo pačiame žemiausiame mirtingojo lygyje, tada aš irgi negalėjau suvokti, kas gi yra Jahovė-Jahvė, kaip žydai vadino Izraelio Dievą, Izraelio Tėvą. Ir man, net ir vaikui, buvo nesuprantama, kodėl yra kažkokia aukštesnė Jėga, kurią vadina Izraelio Tėvu, ir kurio reikia bijoti, nes jis nubaus, jeigu jam nepaklusi.
Kaip gali mylintis Tėvas bausti savo vaikus, jeigu net žmogiškasis mylintis tėvas stengiasi surasti būdą, kaip pasiekti savo vaiko protą, kad tas suprastų jo pamokymą ir paaiškinimą, o ne tuoj pat pulti bausti, jeigu vaikas ko nors nesuprato ir padarė ne taip, kaip šito prašė jo žemiškasis tėvas.

Man buvo nesuprantama, kad tokia Aukščiausia Jėga, gali elgtis blogiau už žemiškąjį ir dar neišmintingą tėvą, kad reikalautų gyvų ėriukų ar kitokių gyvulių ir paukščių aukojimo, kad žmogus sulauktų už tai atlygio iš jos.
Mano protui toks dalykas atrodė, kad tokia Aukščiausioji Jėga, dar vadinama Izraelio Tėvu, turėjo turėti mažiau išminties už žemiškuosius tėvus, kurie nereikalaudavo iš savo žemiškųjų vaikų žudyti jokių gyvūnų, kad jie pamiltų savo žemiškuosius vaikus.

Ir kada tokios mintys mane nuolat lydėdavo, aš neturėjau ko pasiklausti, dėl ko yra toks negailestingas Dievas, dėl ko Jis yra toks kerštingas, dėl ko Jo reikia bijoti ir visada Jam paklusti, dėl ko aš su Juo negaliu bendrauti tiesiogiai, o tik per rabinus?
Mano paties protas niekaip negalėjo surasti sau pačiam įtikinamų atsakymų, kad argumentai būtų svarūs. Ir jam nebelikdavo nieko kito, kaip imti kalbėtis su savimi. Ir šitoks žvilgsnio nukreipimas į savo vidų atnešdavo vis labiau ir labiau augantį pasitenkinimą, nes netikėtai pats sau, pajausdavau, kad imu surasti ir atsakymus. Ir tokie atsakymai buvo man svarūs tiek, kad aš ėmiau vis labiau ir labiau mėgautis šituo pokalbiu su savimi.

O kodėl gi mano protas turėtų nesivadovauti gaunamais atsakymais, nors ir nesuprasdamas, kaip tie atsakymai jį pasieka? Tačiau aš vis labiau ėmiau tikėti tais atsakymais, kad Dievas tikrai nieko nebaudžia ir neskriaudžia, Jis myli ir šviečia, o tik žmonės dėl savo protėvių baimių bijo šitos šviesos, nes nežino, kad šitokius klausimus, kokius klausiu ir aš, gali savęs klausti patys. Ir patys gauti tokius atsakymus, kurie juos nuramintų ir paaiškintų, kaip jiems nebebijoti Dievo, kad Jis kiekvieną kartą juos gali nubausti. Aš net ir nežinodamas šitų savo minčių, kurios vis giliau ir skvarbiau ėmė įsiviešpatauti mano prote, šaltinio, jomis ėmiau pasikliauti irgi vis labiau ir labiau. Bet apie tai negalėjau pasikalbėti atvirai su niekuo, nes mano net užuominų, kad Dievas myli ne mažiau už žemiškąjį tėvą, ir nebaudžia daugiau už žemiškąjį mylintį tėvą irgi, niekas ne tik nenorėjo suprasti, bet nenorėjo net apie tai kalbėti.

Ir dėl to aš vėl buvau priverstas lygiai taip ir toliau tokiais klausimais kalbėtis su pačiu savimi. Ir nuo labai ankstyvo amžiaus. O kadangi mano paties mintys vis labiau skirdavosi nuo tų minčių, kurios vyravo mano aplinkiniame gyvenime, tai žmonės labai greitai susierzindavo, jeigu ką aš pasakydavau jiems ne taip, kaip jie buvo išmokyti savo tėvų, tėvų tėvų, ir visų ankstesniųjų kartų vadinamųjų raštų. Štai dėl ko mano aplinka man tikrai niekuo negalėjo padėti surasti atsakymų į man kylančius vis naujus ir naujus klausimus.