Kada po keturiasdešimties dienų sugrįžau nusileidęs nuo kalno, mano sieloje buvo tiek daug meilės ir šviesos, kurios pasisėmiau iš Tėvo, kad aš niekaip nesupratau to kontrasto, kurį mačiau aplinkui. Žmonės tarsi kitame pasaulyje gyveno negu aš ką tik buvau. Jie matė vienas kitą tik tokius, kokie buvo savo išoriniu pavidalu. Jie nieko nematė giliau ir toliau negu išorinis materialus žmogaus kūnas, ką man kalnuose parodė Visų Šaltinių Šaltinis. Toji galingiausioji iš visų sąmonės pavidalų ir energetinių informacinių pavidalų, kuriais taip nuostabiai ir įvairiaspalviai spinduliuoja kiekvienas kūrinijos aspektas – materijos, sielos, ar dvasios. Visa kūrinija, net ir aplinkui mus, tiesiog pulsuote pulsuoja ir yra tokia gyva ir tarpusavyje susieta – augalai su augalais ir gyvūnais bei žmonėmis, žmonės su gyvūnais ir augalais bei vieni su kitais, ir viskas, tikrai viskas, aplinkui taip pat yra susieta ir su visa jūsų vadinama kietąja gamtos dalimi – žeme, ežerais, upėmis, jūromis, kalnais. Net su debesimis ir dangumi. Viskas yra taip surišta į gyvus ir banguojančius tarpusavio ryšius, net mintimis pasklindančius po visą kūrinijos matomą ir nematomą jos dalį, kad man buvo sunku susitaikyti su ta mintimi, kad niekas šitokio grožio nemato, kad niekas apie tai net negalvoja, kad niekas negali net pamanyti, kad viskas, absoliučiai viskas, juda ir pulsuoja visu savo energetiniu pavidalu tiek viduje, tiek išorėje. Ir tai toli gražu yra ne tai, ką mato mūsų akys ar liečia mūsų rankos. Visa tai yra daug daugiau, gražiau, ir subtiliau. Jeigu tik šitą pamatytų nušvitusi žmogaus sąmonė, jis tuoj pat suvoktų ir pamiltų viską, kas yra kūrinijoje ir tuoj pat pajaustų, kad Kūrėjas – toji pati galingiausia Kuriančioji Sąmonė yra vien tik mylinti ir nieko nebaudžianti, vien tik padedanti ir nieko neatstumianti.

Būtent tai ir yra Dievas, žmonių supratimu. Ir ne bet koks, o kiekvieną Mylintis Tėvas. Tad, kaip gi žmogus gali nemylėti vienas kito ir visos aplinkos, o tuo pačiu ir paties Kūrėjo.

Dabar rodomas žmogaus baimės pagimdytas keliaklupsčiavimas prieš Dievą neturi visiškai nieko bendro su tokiu jausmu, kurį aš patyriau kalnuose ir dabar patiriu palaimingoje būsenoje vėl sugrįžęs pas žmones. Aš mačiau ir troškau aiškinti žmonėms tai, ką mačiau savo sielos akimis ir ką jaučiau sielos širdimi visiems sutiktiems mano broliams ir seserims. Aš jaučiau, kad mano siela degte dega iš meilės ir troškimo padėti visiems, kurie nori mano pagalbos. Ir kuriems tikrai padėsiu. Kad ir jie galėtų nors šiek tiek patirti panašių patyrimų ir meilės virpesių savo viduje. Tai ir suteiktų jiems nusiraminimą ir palaimą, kurią jiems visiems jau yra atsiuntęs savo meilės virpesiais Kūrėjas, Pirmasis ir Visaapimantis Šaltinis, kurį žydai vadino Izraelio Dievu, jų išskirtinės tautos Dievu, net Izraelio Tėvu.
Ne, Šis Šaltinis ir Centras yra Visos Kūrinijos, o ne vienos išskirtinės tautos. Jis yra visų ir kiekvieno. Kiek kas atsiveria Jam, tiek tas ir pajunta Jo meilės virpesius savo viduje. Kiek žydų atsivers Jam, tiek jie ir pajaus Jo veikimą savo viduje. Tiek jie ir pradės į kitus, ir visus, žvelgti su meile, kaip į sielos brolius ir seseris.

Aš nusileidau nuo kalno, kupinas meilės ir pasiryžimo, kiek įmanoma daugiau padėti šitiems baimės ir nerimo, ritualų ir dogmų vergijoje besikankinantiems savo kasdieniu egzistavimu žmonėms, kuriuos visus taip mylėjau. Ir šitą meilę buvau pasiryžęs dalinti visiems. Ne dėl to, kad šito reikėjo pasauliui, bet dėl to, kad kitaip gyventi negalėjau. Vienu vieninteliu Dievo Tėvo įstatymu aš vadovavausi – Jo meilės įstatymu. Ir šituo pačiu meilės įstatymu vadovaujasi ir visa kūrinija, nes bet kokie aukštesni kūrinijos tvariniai irgi mato ir jaučia daug daugiau negu tai, kas yra vien tik apvalkalas. O jie jaučia ir to apvalkalo vis gilesnį turinį, kuo labiau susilieja su Dieviška, Visuotine, ir Absoliučia Sąmone, su Kūrėju, kuris ir pats yra Meilės Sąmonė. Aš esu Jo spindulys. Ir galiu apšviesti, ir apšviesiu, visus be išimties žmones, gyvūnus, ir augalus, savo visame kelyje, kur tik beatsidurčiau. Ir kas tik norės šitos šviesos iš manojo, ir visų, Kūrėjo, mylinčio Tėvo, tas ją ir gaus. Jau net ir dabar yra gavęs. Visi yra gavę. Aš tik padėsiu atverti savo širdį, ir pajausti Jo šilumą ir meilę, o sielos akims, pamatyti šitą meilės šviesą.

Mano širdis dainavo meilės ir šlovės himnus visos kūrinijos Šaltiniui ir Centrui, tokiai nuostabiai ir gyvybingai Sąmonei, kuri sukuria gyvybę ir meilę ir ją skleidžia po visą kūriniją, kad ir ši pradėtų ją jausti ir skleisti viskam aplinkui. Argi galima nemylėti tokio Kūrėjo, tokio Šaltinio, tokio Centro, kuris pats yra Meilė ir Išmintis, net Meilės Šaltinis ir Išminties Šaltinis. Ir mus moko mylėti ir išmintingai gyventi.
Aš jaučiau tokią vidinę palaimą, kad mano sielos giesmė buvo ne kas kita, kaip Kūrėjo sužadintų meilės virpesių, kurie visą laiką buvo, ir yra, siunčiami, gyvas sielos atsakas į suvirpinimą. Ir tai, ką jaučiau, troškau, labai troškau, kad patirtų kiekviena siela. Aš ėjau toks kupinas palaimos, toks ramus visa savo vidine būsena, ir toks tvirtas įtikėjimu į Kūrėją iš vidaus, kad nebuvo jokios jėgos, kuri galėtų nustelbti manosios meilės virpesius visiems žmonėms, kad kas nors pajėgtų man ką nors priešpastatyti daugiau už meilę. Niekas man daugiau neegzistavo, tik meilė, meilė, meilė, ir galingas vidinis sielos troškimas dalintis ja su visuma, padėti visiems nusiraminti ir pamilti per šitokį nuostabų Šaltinį – Tėvą, esantį mūsų viduje.
Ir aš puikiai žinojau, kaip tą jausmą išlaikyti visą laiką tvirtėjantį ir nenutrūkstantį. Aš žinojau, jog tik nuoširdus ryšys, nuoširdi malda yra tas kanalas, kuris žmogui leidžia atidaryti to kanalo vartus, kad šitas pats meilės gėrimas pradėtų gyvai tekėti į kiekvieną sielą. Aš turiu juos mokyti, kad jie galėtų pajausti šitą gyvą tekėjimą savo viduje. Tik šitaip jie patirs meilę ir ramybę savo viduje. Tik šitaip jie spinduliuos meilę ir ramybę į išorę.
Man buvo taip šviesu ir gera viduje, kad atrodė, jog visa aplinka – kaip nuostabus žydintis sodas, kuriuo niekaip negali atsigėrėti akys ir atsidžiaugti širdis. Aš žvelgiau į aplinkui esančias uolas, o mačiau žydintį sodą. Aš žvelgiau į dykumą, o mačiau žaliuojančias lankas. Man viskas buvo pilna gėrio, gaivos, grožio, santarvės, ir harmonijos meilės virpesiuose. Aš suvokiau, kad šitokio reginio trokšta širdis. Ji trokšta judėjimo pirmyn į gėrį ir grožį. Ji nori pati dalyvauti, labai kūrybingai ir aktyviai, kad šitoks grožis suptų kiekvieno tvarinio sielą. Kur ji bebūtų, kad ji visą laiką jaustųsi esanti kaip žydinčiame ir gaiviame sode, pilname nuostabios gyvybės, kuri turi vieną tikslą: pati pulsuoti visu šituo grožiu ir gaivumu, gerdama Kūrėjo meilės nektarą visa savo savastimi, net susiliedama su Kūrėju.