Visi mano mokymai yra daug kam paprasti, suprantami, ir džiuginantys sielą. Ir toks požiūris rodo, kad tas mirtingasis jau savo sielos virpesius ima jausti ir savo žmogiškuoju protu. O jeigu jis vis daugiau ir daugiau ims vadovautis mano mokymais, vis labiau ir labiau atsivers Tėvui, kuris pats, per savo dvasią, Minties Derintoją, yra tame prote, tai toks mirtingasis tikrai atras, jeigu dar nėra atradęs, Tėvą savo viduje. Ir jis pradės mano mokymais vadovautis ir vis daugiau ir daugiau atsiduos tam meilės Tėvo vedimui iš vidaus, kad nebebijotų, o drąsiai ir ryžtingai pradėtų gyventi Tėvo meilėje ir tiesoje.

Ir nebebus jam baisi jokia aplinka, kuri mėgina jį priversti gyventi lygiai tokį patį žemų virpesių gyvenimą, kokį gyvena ir pati aplinka. Tik tada jis bus pajėgus pranokti jį supančios aplinkos, kad ir kokios anksčiau atrodžiusios grėsmingos aplinkos, ir žemus virpesius ir nerimą, net ir baimę, kėlusį poveikį jo protui. Tik toks žmogus bus pasirengęs nešti Tėvo meilės ir tiesos deglą per tamsią kaip naktis ir gūdžią aplinkos girią. Ir šitas deglas bus ne kas kita, kaip geri to žmogaus atliekami darbai visų labui, o ne savam ir egoizmo pilnam aš. Ir šitas deglas apšvies ne tik patį kelią, bet ir tą, kuris jį neš kitiems. Ir daug kas, pamatę išsiskleidusią šviesą, lygiai taip nustos baimintis ką tik buvusios aplinkinės gūdžios tamsos ir norės nuo šitos Tėvo meilės ir tiesos deglo prisidegti ir savo mažytį deglą, kad prisijungtų prie taip nuostabiai apšviesto deglo nešėjo ir taip ryškiai šviečiančio kelią visiems. Ir tas deglo nešėjas išmintingai pamokys tą kitą, norintį prisidegti savo deglą, kad šitoji ugnis yra ne paprasta, ne deginanti, kaip degina ir sudegina materialius daiktus įprasta ugnis. Šitos ugnies negalima prisidegti nuo paties deglo. Jį uždegti galima tiktai pačiam iš vidaus atsivėrus šitam meilės ir tiesos Šaltiniui ir Centrui – Tėvui. Ir tas norintis taip pat jaustis drąsus ir ramus, kokį dabar drąsų ir ryžtingą mato deglą nešantįjį, mokysis, nuoširdžiai mokysis, klausydamasis šviečiančio deglo nešėjo, kaip reikia deglą uždegti iš vidaus, kad jis apšviestų kelią ir aplinką išorėje. Ir po nuoširdžių ir atkaklių pastangų ir jis patirs, kad ir jo deglas ima liepsnoti. Ir jis tikrai nedegina kūno, bet maloniai šildo, ramina, ir apšviečia ne tik išorinę aplinką, kuri daugiau nebėra tokia gąsdinanti ir grėsminga, bet lygiai taip apšviečia ir vidų, kad dingsta ir vidinė baimė ir nerimas, o juos pakeičia maloni ir vis stiprėjanti meilė, kuri atrodo tokia nepanaši į anksčiau suvoktą meilę. Dabar ji spinduliuoja visiems be jokio pasirinkimo, be jokio išskaičiavimo, be jokių nuostatų.

Ir pats maloniausias atradimas yra tai, kad kyla vidinis noras vis labiau ir labiau atsigręžti į šitos ugnies Šaltinį, kurį pradedi vis labiau ir labiau jausti kaip savo, ir visų, mylintį Tėvą. Ir kada šitas noras vis auga ir auga, tada daugiau ir daugiau imi atsigręžti į Tėvą ir net jau pradedi su Juo kalbėtis, kaip su savo nuostabiu ir mylimu draugu. Be kokios nors baimės, be kokio nors mažiausio nerimo ir abejonės, kad su Juo kaip nors kalbėtis negalima, netinka, nes Jis yra toks galingas, net gali deglo ugnį uždegti. Savo visu vidumi pradedi jausti, kad Jis yra mylintis ir tikrai nori, kad su Juo bendrautum be jokios kaukės, be jokio oficialumo, be jokios dirbtinės pagarbos, tik kuo nuoširdžiau, ir tada pamatai, kad deglo ugnis vis labiau ir labiau ima įsiliepsnoti. Ji ima vis labiau ir labiau degti, bet vis tiek nenudegina, tik vis didesnį plotą apšviečia. Kad dar daugiau sielos brolių ir seserų pamatytų šitą meilės ir tiesos ugnį. Ir tada vėl ima kartotis tas pats, ką buvo patyręs ir šis žmogus, kai pamatė pirmąjį Tėvo meilės ir tiesos deglo nešėją ir panoro taip pat turėti savo asmeninį šviečiantį deglą, kad galėtų ir pats pasišviesti kelią.

Ir dabar jau daugiau žmonių buvo pamatę šituos du deglus, kurie vis labiau ir labiau švietė, dėl to, kad abu deglo nešėjai vis glaudžiau ir glaudžiau bendravo su Tėvu ir save laikė ne tik deglo nešėjais, bet ir suvienytais tarpusavyje to paties meilės ir tiesos Šaltinio – Tėvo – sielos broliais. Ir tada jie ėmė vis labiau ir labiau ne tik suprasti, bet ir patirti iš tarpusavio bendravimo ir ryšio su Tėvu, kad ir kiti, tik dar išsigandę, apimti tamsos baimės žmonės, taip pat yra jų sielos broliai ir seserys, nes ir jie lygiai taip gali uždegti savo deglus, kaip savo deglą uždegė ir šie du – atsigręžę į Tėvą savo viduje. Ir jie ėmė aiškinti ir tiems tamsoje gyvenantiems ir bijantiems tos pačios tamsos, kaip uždegti savo meilės ir tiesos deglus, kad galėtų išsklaidyti ir tamsą, ir baimę, kad galėtų patirti meilę savo viduje ir gyventi tiesoje darydami gerus darbus vieni kitiems.
Ir atsirado tarp tų išsigandusių ir tokių, kurie išdrįso patys pamėginti užsidegti savo deglą. Tačiau didžioji, absoliučiai didžioji dalis bijojo ir kitus atkalbinėjo, kad šito nedarytų, kad jie gali labai nudegti, kad niekas iš jų protėvių niekur nevaikščiojo su tokiais deglais ir niekam nešvietė, ir visi gyveno daug darniau negu dabar, dėl to ir jie turėtų gyventi, kaip gyveno jų tėvai ir tėvų tėvai. Bet tokie samprotavimai ypač juokingi atrodė jaunesniems, nes jie patys trokšte troško šviesos, jie norėjo matyti ne tik aplinką, bet ir kryptį, kokiu keliu eiti per savo gyvenimą. Tamsa jų netenkino. Jų vidus jautėsi prislėgtas ir kažkuo nepatenkintas, visą laiką kažko ieškantis, tik nežinantis nei ko nori, nei kaip tuos norus patenkinti. Tamsoje sukaupti materialūs turtai neapšvietė ir nešildė vidaus. Dėl to tas neramumas, kurį jie jautė viduje, neišnykdavo, kad ir kiek būtų prikaupę nespindinčio materialaus turto. Tamsoje jis buvo nematomas. Tamsoje jis buvo kaip akmuo parištas po kaklu ir dar giliau gramzdinantis į tamsą.
Ir tie jaunesni, dar ne tiek prisigėrę tamsos baimės, imdavo patys mėginti vaduotis iš šitos tamsos lygiai taip, kaip iš jos išsivadavo ir patys pirmieji. Ir jie taip pat pamatė, kad ir jų deglai nušvito. Ir jie ne tik nušvietė aplinką, bet apšvietė ir jų gyvenimo kelio kryptį – gyventi visų labui. Ir tada jie suvokė, kad ir tuo turtu, kuris taip sunkiai buvo prikauptas ir dabar taip traukė gilyn į tamsą, reikia išmintingai naudotis ir patiems ir panaudoti visų apšvietimo labui. Ir kada tik jie patys pamatė tokį savojo materialaus turto panaudojimo kelią, tuoj pat ir ėmė turtą panaudoti ne tik savo ar savo šeimos labui, bet ir visų labui. Ir tada pamatė ir jie, ir visi kiti, kad jų turtas ne tik nebesukelia jiems nerimo ir nebetraukia dar giliau į tamsą, kaip traukė anksčiau, bet jis pradėjo vis labiau ir labiau spindėti net ir toje tamsioje aplinkoje. Ir pats turtas bei jo įgijimas nustojo būti varginantis, bet ėmė įgauti prasmingumą. Ir tie patys jauni žmonės pajautė savo deglo šviesoje ir visų greta buvusių deglų šviesoje, bet ypač savo vidinės meilės ir tiesos dėka, kad jų gyvenimo prasmė yra uždirbti turtą ne sau, bet vieni kitiems. Kas turi didesnių sugebėjimų vienoje sferoje, tas jais ir pasinaudoja, kad rezultatai tų nuoširdžių ir prasmingų pastangų būtų atiduoti visumos šviesinimui, visumos ugdymui, kad toji tamsa pradėtų sklaidytis, nes tą šviesą vis daugiau ir daugiau pamatys ir kitų jaunų ir veiklių žmonių, kaip ir tą šviesą nešančių jaunų savo bendradarbių, draugų džiugų gyvenimą ir net jų vis gerėjantį gerbūvį. Ir jie lygiai taip pat norės gauti tokios šviesos ir lygiai taip pat gyventi matydami savo gyvenimo prasmę. Ir jie patys prašys pamokymo, kaip ir jiems užsidegti savo deglą, kad galėtų nurimti, matydami ir gyvenimo kelią ir savo veiklos prasmingumą.

Tai, ką aš jums dabar pasakiau nėra parabolė. Tai yra tikrovė. Tik jūs šitos tikrovės dar neatradote. Dėl to jūs ir nematote, nes net nemėginate jos ieškoti. Tačiau šitoji tikrovė yra ne taip jau ir toli. Ji yra būtent toji vienintelė tikrovė, kuri turi galimybių egzistuoti. Kitokios tikrovės tiesiog būti negali. Kitokia tikrovė tiesiog paneigtų Tėvo meilės įstatymą ir patį Tėvą, kaip visų Tėvą, kuris meilę dalina, spinduliuoja visiems, ir visiems vienodai, be jokio išskaičiavimo ar privilegijų. Tik tokio mylinčio Tėvo tikrovė ir gali būti viena ir vienintelė, kurioje mes visi, ir kiekvienas asmeniškai, nešame Tėvo meilės ir tiesos ugnies deglus ir apšviečiame visą kūriniją. Bet kokia kūrinijos dalis, pažeidžianti Tėvo meilės įstatymą, patiria taip pat ir to vienintelio kūrinijos dėsnio – priežasties-veiksmo-pasekmės – veikimą. Dėl to jūs patys gerai turite suvokti, kad ne kas kitas, bet jūs patys, kiekvienas, asmeniškai galite prisidėti prie savo, ir visų, kančios tiek sumažinimo, tiek padidinimo, priklausomai nuo savo apsisprendimo: norite nešti Tėvo meilės ir tiesos deglą ar nenorite? Tik jūsų apsisprendimas laisva valia gali apšviesti gyvenimo kelią ir jums, kaip ir kiekvienam kitam. Ir kuo daugiau bus tokių nešančių Tėvo deglą, tuo labiau mylinti ir gyvenanti tiesoje bus visuomenė.

Jūs, kiekvienas, negalite panorėti ir nuspręsti už kitą, ko ir kaip reikia siekti kitam. Jūs galite apsispręsti tik pats asmeniškai, ir tik savo paties atžvilgiu. Tačiau apsisprendę asmeniškai, jūs kiekvienas, ir tampate tuo vienu vieninteliu Tėvo meilės ir tiesos deglu, kuris ir parodys jums asmeniškai tikrąjį kelią. Kitas irgi pamatys savo tikrąjį kelią. Dar kitas – taip pat. Ir toji Tėvo meilės ir tiesos ugnis, kiekvieną asmeniškai ir atves į brolišką šeimą, nes šitoji šviesa, nors ir uždegta kiekvieno asmeniškai ir dega kiekvienam individualia šviesa pagal kiekvieno pajėgumą tą šviesą matyti, kad neapakintų, bet ji vis tiek veda į vieną ir tą patį kelią – tarpusavio brolystę milžiniškoje Tėvo dvasinėje visos kūrinijos šeimoje.

Ir šitoji Tėvo šeima prasideda jau šiandien ir jau šitame pasaulyje. Ne kažkada po prisikėlimo, ne po jūsų taip bijomos mirties, kuri, anot jūsų neišmanymo, turi jus nusinešti kažkur į nebūtį, bet kai tik jūs, kiekvienas asmeniškai, ir uždegate šitą patį Tėvo meilės ir tiesos deglą.

Tuo jums sunku patikėti, dar sunkiau suvokti, kada dabartinė aplinka yra tokia savanaudiška ir visiškai izoliuota, nors jūs ir keliaujate, palaikote ryšius vieni su kitais, bendraujate, bet nuo to nedingsta tikroji jūsų tarpusavio izoliacija. Jūs bendraujate tik kaip kūnai, bet ne kaip sielos. Dėl to dabartinis jūsų bendravimas yra ne daugiau kaip jūsų sielų izoliacija. Ir vien tik dėl to dabar dar nėra tikrosios visuomenės, kuri turėtų bendrų siekių, kad tie siekiai ją ir apjungtų į visuomenę. Dabar yra atskirų individų, turinčių vien tik savo asmeninius, arba, geriausiu atveju, grupinius interesus ir siekiančių juos įgyvendinti, suma. Tačiau tokia individų suma toli gražu nėra tikroji visuomenė. O jūs gerai jau suvokiate, kad Tėvo kūrinija toli pranoksta visuomenės sampratą, nes ji yra Tėvo šeima.

Dėl to bet kokia žmonijos išsivystymo stadija visą laiką žengs vis pirmyn, kol galų gale pasieks tokią fazę, kada kiekvienas savo rankoje laikys Tėvo meilės ir tiesos deglą, juo švies kelią sau ir nušvies aplinką. Ir vidinio ryšio su Tėvu dėka gaus mokymus, kaip drąsiai ir ryžtingai eiti šituo prasmingu keliu, kad ir kiti jaustų nenumaldomą norą juo eiti. Ir šitoji šeimos, žmonijos šeimos, visos kūrinijos šeimos vidinė jungtis per Tėvą ir leis jums, kiekvienam, ne tik suvokti, bet ir patirti šitos tikrovės prasmingumą ir dar labiau atsiduoti visos Tikrovės Meilės ir Tiesos Šaltiniui ir Centrui – Tėvui.
Ir tada jums nebeliks net ir sampratos, kas yra nusikalstamumas ar karai, kas yra melas ar prievartą, kas yra baimė ar nerimas, kas yra bet kokia neigiama emocija, kuri šiandien jus ėda negailestingai iš vidaus ir griauna jūsų sveikatą. Ir ne tik jūsų, bet ir visos jūsų šeimos, visuomenės, žmonijos.