Nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų nusigręžęs nuo Tėvo, ir kuris nebijotų mirti. Ir atvirkščiai, nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų atsigręžęs į Tėvą ir mirti bijotų. Tai du priešingi poliai, kaip žmogus palieka pasaulį. Ir pagal paskutinį kūno atodūsį galite spręsti, ar tas žmogus buvo su Tėvu, ar nuo Jo buvo nusigręžęs. Kad ir kaip jūs norėtumėte apgauti kitus, tačiau Tėvo apgauti neįmanoma, nes Jis nėra apgaunamas dėl vienintelės priežasties – Jis yra meilė. O meilės negalima sunaikinti, ją galima niekinti, galima nuo jos nusigręžti, galima iš jos tyčiotis, galima ją išduoti, bet sunaikinti neįmanoma. Nes ji yra iš Tėvo, kuris yra gailestingas. Ir jeigu tik jūs atsigręšite į Jį savo pačių viduje, atsigręšite ne žodžiu, ne mintimis, bet visa savo savastimi, visa siela, tada ir pajusite palengvėjimą ir Tėvo meilės gyvą tekėjimą. Ir nesvarbu, kad tą padarysite prieš pat jūsų dabartinio materialaus kūno paskutinio energijos lašo išnaudojimą, jūs vis tiek šitą palengvėjimą pajausite ir ištarsite: „Aš su Tėvu, ir jaučiu Jo meilę ir ramybę. Ir nebebijau mirti, nes einu pas Tėvą.“ Ir mirties reiškinys įvyks be įtampos, bet ramybės būsenoje, nes toks yra Tėvo meilės ir tiesos kelias, net ir paskutinę materialaus kūno šitame pasaulyje akimirką. Ir ne vienas šitą akimirką pasako: „Visą gyvenimą lėkiau, įtemptai dirbau, bet palaimos taip ir nepajutau. O dabar pajutau, kad yra kažkokia jėga, kuri mane ramina, ir jaučiu palaimą.“

Ir tam skirti mano mokymai, kad jūs padėtumėte ir kitiems išeiti iš jūsų pasaulio, tiems, kurie bijo išeiti, nes jie gyveno jame be Tėvo, kaip tikri našlaičiai. Tad padėkite per pačią paskutinę jų akimirką čia atsigręžti jiems į Tėvą, kad jie vis tik pajaustų ramybę ir palaimą iš Tėvo, esančią jų pačių viduje. Tėvas visada reaguoja į patį silpniausią smegenų virpesį, impulsą, jeigu tik jis yra nuoširdus pakvietimas ir atsivėrimas Jam. Jis nieko neperša per jėgą, tačiau jokia kita jėga nepajėgi Jam užkirsti kelio suteikti tą pačią giluminę ramybę ir palaimą, jeigu tik yra nors menkiausias tokio nuoširdaus noro virptelėjimas smegenyse. Net jeigu žmogus yra paralyžiuotas ir negali kalbėti ir judėti, net ir jam paaiškinkite, kad Tėvas atsiliepia ne tik į nuoširdų žodį, bet į nuoširdžią mintį, nuoširdų norą, prašant Jo nuraminimo ir padėjimo. Pagalba ateina akimirksniu. Nėra jokios kliūties, kuri galėtų užkirsti kelią tokios palaimos suteikimui. Ir priešingai, nėra tokių galingų ir stiprių pagalbos prašymo žodžių, kurie galėtų iš Tėvo išprašyti tokios palaimos mirštančiajam, jeigu pats mirštantysis šitokios pagalbos purtosi. Laisva valia, kiekvieno individo, yra aukščiausia ir nepažeidžiama. Dėl to savo maldomis jūs pasieksite tik tiek, kad patys melsdamiesi, nuoširdžiais savo pačių žodžiais, mintimis, jūs sulauksite ramybės patys ir visa mirties agonija jums atrodys ne kas nors daugiau, kaip kūrinijos dėsnio – priežasties-veiksmo-pasekmės – pasireiškimas prieš jūsų akis, kur jūs pakeisti negalite nieko.

Tas, kas Tėvą atstumia laisva valia, tas ir miršta agonijoje. O artimiesiems tokie vaizdai kelia siaubą. Tačiau, jeigu tik jūs žinotumėte daugiau apie Tėvą, tai savo kančią sumažintumėte milijonus kartų, nes Tėvui reikia matyti, vienu ir tuo pačiu metu, kaip miršta daugybė Jo vaikų, kurie Jį atstumia, nuo Jo nusigręžia, kada Jis juos myli vienodai, kaip ir tuos vaikus, kurie myli ir Jį. Ir tokie Jo vaikai, Jis žino puikiai, išnyksta iš kūrinijos. O jie yra nepakeičiami. Reiškia per visą amžinybę nebebus tokių, kokie išnyko. Bus kiti Tėvo vaikai. Bet jie jau bus kiti, ne tie, kurie išnyko. Ir Tėvas turi šitą skausmą patirti kiekvieną akimirką ir per visą kūriniją. Ar jūs galite suvokti, koks milžiniškas Tėvo skausmas, kuris patiriamas vėl ir vėl, kai tik palieka mirtingojo kūnas materialų pasaulį, kuriame buvo nugyventas gyvenimas be Tėvo?

Jūsų, mirtingųjų, dabartinis gyvenimas, nugyvenamas nusisukus nuo Tėvo, ateinančioms kartoms bus visiškai nesuprantamas. Lygiai taip, kaip nesuprantamas yra jums urvinių laukinių žmonių gyvenimas. Tai, kad jūs gyvenate išsivysčiusioje materialioje civilizacijoje, jūsų niekuo neišskiria daugiau nuo laukinių, kurie gyveno urvinės civilizacijos aplinkoje. Savo dvasinio mąstymo lygiu jūs nuo jų net ir atsiliekate, nes urviniai buvo savojo išsivystymo natūralioje aplinkoje, tuo tarpu jūs turite, kiekvienas, Tėvo fragmentą, Tėvo dvasią kiekvieno iš jūsų viduje, ir vis tiek nuo Tėvo esate nusigręžę. Tai tik rodo, kad jūsų dvasinis mąstymas net atsilieka nuo urvinio žmogaus mąstymo. Jeigu urvinis žmogus būtų turėjęs tokį galingą ir tobulą Pagalbininką, jis būtų daug daugiau reagavęs į Tėvo vedimą iš vidaus. Ir skirtumas yra tik tas jūsų naudai, kad jūsų protas, objektyviai žvelgiant, yra toliau pažengęs savo mąstymo lygiu negu urvinio, dėl to jūs jau ir galite priimti Tėvo fragmentą savo prote, ko padaryti dar negalėjo urvinis žmogus. Tačiau, santykinai, jis tikrai būtų atsidavęs daug daugiau tokiam dvasiniam vedimui, negu dabar jį paneigiate jūs. Jūsų dabartinis Tėvo paneigimas jus veda į pražūtį. Ir tą jūs suvokiate, bet vis tiek atsisakote keistis. Ir ne šiaip keistis, bet keistis į gerą ir savo pačių labui. Tai koks turi būti neišmintingas protas, kuris suvokia savo tragišką ateitį, ir vis tiek nesistengia jai užkirsti kelio? Ar galėjo šitaip pasielgti urvinis laukinis? Jokiu būdu ne. Jis savo mąstymu atitiko savo aplinką, tuo tarpu jūs nuo savo materialios išsivystymo aplinkos ir net jums suteikiamų aplinkybių dvasinėje sferoje atsiliekate daug, labai daug kartų.

Todėl mano mokymai taip pat yra skirti jums dar kartą atkreipti jūsų dėmesį ir sužadinti jūsų dvasinį mąstymą. Dar kartą priminti, jūsų laikais, kad net ir daug tūkstančių metų nuo tų laikų, kada ėjo į pasaulį pranašai ir nešė mano šviesą, nors ir ne tokią ryškią, jūs juos žudėte ir niekinote, o jų šviesą purvinote ir šmeižėte, ir lygiai tą patį darote ir šiandien. Ir šiandieninių pranašų žodžius jūs išjuokiate, o pačius pranašus atstumiate kaip nenormalius. Nors jie jums linki ir trokšta tik vieno – atverti jūsų dvasinį regėjimą, kad šalia savęs pamatytumėte savo sielos brolius ir seses ir jų perteikiamų žodžių, kurie yra ne jų pačių, bet Tėvo ir mano, tikrumą ir poveikį jums patiems.