88. Nekalti tie, kurie kalė mane ant kryžiaus

Kada aš buvau kalamas ant kryžiaus kaip žmogus tarp žmonių, tada aš galėjau išsilaisvinti kaip dvasia, kaip Visatos Sutvėrėjas ir Valdovas, su visa galia ir valdžia, tačiau mano meilė ir Tėvui, ir jums, ir tiems, kurie mane kalė, neleido elgtis kaip nors kitaip, kaip tik parodyti visiems, kad su Tėvo meile, tik su meile, galima ištverti bet kokį fizinį kūno skausmą ir bet kokią panieką sielai ir tuo pačiu likti toje pačioje Tėvo meilėje ir tiesoje nieko nekaltinant, nieko nesmerkiant, nieko neteisiant, tik mylint, mylint, ir mylint visus vienodai, visus iki vieno. Net ir tuos, kurie kala realiais materialiais instrumentais ir vinimis gyvą žmogaus kūną. Ir nuoširdžiai melsti Tėvo, kad Jis atleistų jiems, šitiems paklydusiems ir pasimetusiems Jo vaikams jų darbus, nes jie juos dirba dėl savo neišmanymo, dėl savo tamsos.

Ir daug didesnę nuodėmę daro tie, kurie sėdi aukštuose religiniuose postuose, kurie sėdi politiniuose postuose, ir kurie tik žodžiais, labai skambiais žodžiais, skalambija apie mane, apie Tėvą, apie kovą su narkotikais, apie moralę, apie gėrį, apie teisingumą, apie meilę, apie grožį, bet patys ir piršto nepajudina, kad savo siela atsigręžtų į savo pačių lūpomis tariamas vertybes ir savo gyvu pavyzdžiu liudytų patį tą kelią, kaip visas tokias vertybes kurti, kad jomis galėtų džiaugtis visi.

Dėl to aš kaltinau fariziejus ir rabinus prieš du tūkstančius metų, kad jie dedasi išmaną kaip padėti žmogui gyventi pagal jų Dievą, kai patys savo mokymais negyvena.

Tai kaip gi tada pavadinti tokį mokytoją, kuris moko to, kuo pats nesivadovauja? Kaip gali žmonės eiti paskui tokį mokytoją, kada pats mokytojas neina savojo mokymo keliu? Ar dėl to yra kaltas tas, kuris moko, ar tas, kuris yra šitaip mokomas, bet nežino, kaip tuo mokymu vadovautis, nes nemato mokytojo pavyzdžio? Ar gali mokytojas turėti nuoširdžių ir dorų mokinių, jeigu pats mokytojas apgaudinėja savo mokinius sakydamas jiems viena, o darydamas kita?

Štai dėl to aš varčiau pinigų keitėjų stalus sinagogoje ir variau, paėmęs rimbą, gyvulius iš Tėvo namų, nes ten šventovė buvo teršiama nedorais ritualais ir menkaverčiais veiksmais, kurie žmogaus sielą tik kankino ir kūną slėgė nepakeliama pinigine našta, kurios reikalavo rabinai – mokėti aukojamais gyvūnais ir piniginiais mokesčiais, kad per tuos ritualus negalėtų prisibelsti iki Tėvo širdies. Dėl to aš rabinus ir fariziejus kaltinau, kad jie rūpinasi tik savo išoriniu spindesiu, visiškai nekreipdami jokio dėmesio į savo vidų. Drabužiai puošnūs, ritualai iškilmingi, o žmogaus siela kenčia nuo neteisingumo ir priespaudos, kurią ir sukelia šitų pačių ir negyvų ritualų jungas. Dėl to aš prašiau Tėvo, kad Jis atleistų tiems, kurie mane kalė ant kryžiaus, nes jie tikrai nežinojo, ką daro, kitaip jokiu būdu nebūtų kalę.

Tačiau, rabinai ir fariziejai sąmoningai griebėsi manęs sunaikinimo plano. Jie tą darė giliai apsvarstydami ir pasirinkdami įvairiausius sprendimus, kada vieną įgyvendinti nepasisekdavo, imdavosi kito, bet kiekvienas naujas sprendimas vis patvirtindavo ankstesnį, nepavykusį įgyvendinti. Jie žinojo, ką daro. Dėl to jų kaltė yra jų nuodėmė.