74. Sielos įsiviešpatavimas žmogaus prote

Tada kiekvienas, šitaip atvėręs savo sielą, patirs ne tik Tėvo meilę, bet pajaus, kad jame vis labiau ir ryškiau atsiveria išminties klodai. Ir tie klodai bus tokie gilūs, kad pranoks mokslo siūlomas labai menkai suprastas tiesas. Tie klodai bus kiekvienos sielos išminties pasisėmimas iš Tėvo, per Jo dalelę, per Jo dvasią, Minties Derintoją. Kaip tik toks sielos atsivėrimas ir skaidrina giluminį žmogaus protą, skaidrina taip, kad siela vis labiau ir labiau gali įsiviešpatauti materialaus proto atžvilgiu. Jūs turėtumėte suvokti, kad sielos toks įsiviešpatavimas žmogaus protą ne paneigia, bet jį iškelia į daug aukštesnį lygį, kuriame jis ir sugeba ne tik plačiau pamatyti visą aplinką, ir joje nematomus tarpusavio ryšius tarp atrodytų tarpusavyje nesusijusių dalykų, bet taip pat jis gali ir toliau numatyti savo veiksmus bei tų veiksmų pasekmes, o dėl to priimti išmintingesnius sprendimus. Ir visa tai protas gauna ne kokio nors universiteto dėka, ar kokių nors mokslinių knygų dėka, bet gilesnio ryšio per sielos atsivėrimą Tėvui dėka.

Ir tada toks žmogus jau pats suvokia, kokie turi būti priimami išmintingi politiniai, ekonominiai, švietimo, šeimos sprendimai, kad atitiktų aukštesnius visuomenės išsivystymo dvasinius virpesius, kurie savo ruožtu ir patys vystomi pačių aukščiausių Tėvo meilės virpesių. Ir tik tada žmogus pamatys ir tuos savo sielos brolius, kurie ir gali vesti Lietuvą Tėvo meilės ir šviesos keliu, kad visi tokį vedima pajaustų kaip rūpestį, kiekvienu ir visais, ne tuščiomis politinėmis partijų programomis, kurios visos yra panašios kaip du vandens lašai, nes visos motyvuotos gauti sau kuo daugiau paramos bet kokia kaina, bet tikru dvasiniu ryšiu ir tarnavimu visumai, kada savasis savanaudiškas ego yra visiškai ištirpintas amžinajame ir dieviškajame Tėvo padovanotos asmenybės ego kasdieniame pasireiškime.