Urantija > Kalbu Jums Vėl > 9. Mano aplinka >

9. Mano aplinka

Aš atėjau į šitą pasaulį norėdamas žmonėms atnešti ne teorinės Aukščiausiosios Jėgos, ne teorinio Aukščiausiojo Proto, ne teorinės Aukščiausiosios Sąmonės sampratą, ne tai, ką jūs vadinote Jahove ar Jahve, Izraelio Dievu, Izraelio Tėvu, sampratą, aš atėjau į šitą nuostabų pasaulį, kad parodyčiau kelią, kaip jūs galite surasti ramybę ir palaimą, ir patirti tikrąjį pasitenkinimą savo viduje, turėdami tikrą ir gyvą ryšį su tais realiai jus maudančiais kaip kosmoso vandenynas, ir net jūsų pačių viduje, tos Aukščiausiosios Jėgos, to Aukščiausiojo Proto, tos Aukščiausiosios Sąmonės meilės virpesiais jumyse, ir kaip juos pajausti ir atrasti.
Ir tada patys galėtumėte patikėti mano žodžiais, nes visa tai galėtumėte patys patirti, o tuo pačiu patvirtinti ir mano žodžių teisingumą savajame gyvenime.
Aš pasirinkau paprastus, eilinius jaunus vyrus, kurie turėjo didesnę galimybę neišsigąsti tokio kelio į savo vidų, kuris visiškai paneigs tą kelią, kokį jiems per šimtmečius buvo nutiesę rabinai ir fariziejai, jų vadinamojo švento rašto aiškintojai ir mokytojai.

Sakydamas, kad aš pasirinkau eilinius vyrus, kurie gyveno toje kartoje ir toje vietoje, kur aš vykdžiau savo misiją, apreikšdamas visiems vieną ir tą patį Dievą – Tėvą, aš turiu omenyje paprastus žmones, kurie buvo linkę patikėti manuoju žodžiu ir manuoju mokymu apie vieną Dievą Tėvą visiems žmonėms ir visų žmonių tarpusavio brolystės ryšį.
Tačiau nemanykite, kad šitie paprasti žmonės buvo nemokyti iš viso, kad ir skaityti nesugebėjo. Jie visi buvo baigę tuo metu buvusias sinagogų mokyklas. O tose mokyklose jie visi gaudavo gerą pasirengimą tiek rašymo, tiek skaitymo, tiek tuometinio pasaulio pažinimo, tiek savo vadinamųjų Raštų supratimo, kiek tokio supratimo mokė tuometiniai mokytojai. Ir toks supratimas jiems šiek tiek padėdavo kasdieniame gyvenime, nes kiekvieną sunkumą ar nepasisekimą žmonės visada pateisindavo Dievo atsigręžimu ar nusigręžimu nuo žmogaus. Jeigu žmogus gyveno turtingai, tai reiškė, kad jį Dievas myli ir tuo įrodo savo palankumą apdovanodamas jį savo didesniu dėmesiu, kuris ir pasireikšdavo didesniu materialiu turtu ir geresniu materialiu gyvenimu. Tuo tarpu tie, kuriems gyvenimas buvo sunkus, buvo luoši ar ligoti, kurie kentėjo fizines kančias ir buvo atstumti, anuometiniu supratimu, nuo Dievo malonės gausos, rodė ne ką kitą, o tai, kad tie žmonės nėra Dievo tiek mylimi.
Ir dėl tokių nuostatų, kurių jie pasisemdavo sinagogų mokyklose, o rabinai dar ir savo akademijose, kuriose tuometinis rabinų mokymas visą laiką pabrėžė, kad tik jie, ir rašto aiškintojai, raštininkai, turėjo Dievo jiems suteiktą išskirtinę teisę mokyti raštų dėstomų jiems atrodančių tiesų visiems kitiems judėjams, ir tuo Dievas jiems parodė dar didesnį palankumą, priartindamas save prie jų, tokia sluoksniuota visuomenė neturėjo jokios sąžinės graužaties dėl to, kad viskas yra taip sureguliuota nuo pat gimimo. Tuo labiau, kad šitoje struktūroje moterims iš viso nebeliko vietos. Jos negaudavo jokio mokymosi net ir tokiose anuometinėse ir primityviose sinagogų mokyklose. Žydų požiūris į moteris buvo jas žeminantis, kaip į antrarūšį žmogų, kurio vienintelis tikslas gimdyti vaikus ir užsiimti vaiko auklėjimu iki penkerių metų amžiaus. O po šito amžiaus visa auklėjimo atsakomybė pereidavo į tėvo rankas. Tiesa, tas tiko tik berniukams. Mergaičių ir tolimesnė globa buvo motinų rankose. Tačiau jų vienintelė pareiga būdavo parengti mergaitę motinystei.
Tuo tarpu pagonių žydai nelaikė net žmonėmis. Jie buvo prilyginami gyvuliams. Ir net pagonio nužudymas nebuvo laikomas nuodėme. Tokia neteisinga pažiūra visoje visuomenėje, net ir save laikančioje išskirtine tauta, kuriai Izraelio Tėvas, Jahvė, patikėjo ypatingą vaidmenį – vieninteliams skelbti mokymą iš savųjų raštų, kaip iš teisingo šaltinio, jokiu būdu negalėjo atnešti tarpusavio meilės ir stipraus dvasinio ryšio ir bendravimo.

Kadangi tokia sistema buvo įdiegta nuo pat vaiko gimimo ir tęsėsi per visą žmogaus gyvenimą, kuriame viešpataujantį vaidmenį vaidino rabinai su savuoju iškreiptu mokymu apie Dievą, kuris ir baudžia nepaklusnų žmogų, ir rodo išskirtinį palankumą tiems, kurie Jam patinka, tai mažai buvo galimybės, kad atsiras tarp žydų laisvas žmogus, kuris galėtų pranokti tokį jų protus suvaržantį mokymą, kad savuoju švietimu pamėgintų kitiems paaiškinti, jog Dievas myli visus vienodai ir be jokio išskaičiavimo. Vienodai myli ne tik žydus, bet ir pagonis, kurių žydai taip neapkentė, kad jų net žmonėmis nelaikė.
Ir Romos priespaudą žydai niekino, nors jai pasipriešinti ir negalėjo dėl savo negausaus skaičiaus. Tačiau būdami savo skaičiumi nedidelė tauta, tai jie panieka, reiškiama pagonims, net ir Cezariui, patenkindavo savo vidinį ego, kad šitie engėjai neverti, kad su jais būtų bendraujama kaip su sau lygiais.
Štai tokia padėtis man buvo nesuprantama – kaip galima gyventi šitokiomis neteisingumo sąlygomis, kaip galima mokyti tokio Dievo, kuris vienus myli, kitų ne, vieniems siunčia turtus ir gausų materialų gyvenimą, iš kitų tokį gyvenimą atima ir siunčia kančias. Kaip gali būti toks Dievas, kuriam reikalingos kraujo ant altoriaus aukos, kad jis galėtų atleisti ir parodyti palankumą. O pagoniui net ir už aukas jis vis tiek neparodys jokio palankumo, vien dėl to, kad jis yra pagonis.
Tokia aplinka ir gyvenimas man buvo jokiu būdu nepriimtinas.