Urantija > Kalbu Jums Vėl > I. Paaiškinimas >

I. Paaiškinimas

Šį paaiškinimą rašau jau užbaigęs priiminėti Jėzaus mokymus.

Bendraudamas su Tėvu, paklausiau Jo, ar reikalingas, koks nors įvadas, paaiškinimas, prieš pradedant skaityti Jėzaus perteiktus mokymus. Tėvas manęs paprašė parašyti paaiškinimą, kaip aš pradėjau bendrauti su Juo, kaip pradėjau gauti Jo mokymus, kaip vyko Jėzaus mokymų perteikimas, kad kiti žmonės galėtų nors kiek suprasti, kaip tokie dalykai yra įmanomi. O taip pat suskirstyti visą mokymą į skyrius ir jiems sugalvoti pavadinimus. Tą aš su didžiule meile ir atsidavimu ir padariau.
Kadangi Tėvas mane visą laiką moko, jog į viską žvelgčiau kaip į sistemą, kurios visos dalys turi tiesioginį ar netiesioginį ryšį, tai aš jums turiu pateikti šiek tiek didesnį kontekstą, kad galėtumėte suvokti, jog bendravimas su Tėvu, ir su Jėzumi, nebuvo mano paties užgaida ar netikėtas susigalvojimas. Tai buvo ilgas, man pačiam net nejuntamas, vedimas ir rengimas iš vidaus. Ir labai dažnai sunkus ir skausmingas.

Kada prieš trylika metų man buvo atnešta Urantijos Knyga anglų kalba, tada ir minties neturėjau, kad ji pakeis mano visą gyvenimą, kad ji atves mane į tiesioginį ryšį su Tėvu, su Jėzumi, apie kuriuos ir sužinojau iš šitos knygos tiek daug, kaip iš niekur kitur.
Tačiau mano gyvenimą keitė Tėvas jau nuo pat gimimo. Dabar tesuminėsiu vos kelis epizodus.
Visą laiką rengiausi tapti karininku, o įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. O dar priešpaskutinėje mokyklos klasėje mano anglų kalbos pažymiai trimestre balansuodavo ant „patenkinamo“ ir „nepatenkinamo“ įvertinimo bedugnės krašto. Visus kitus dalykus mokiausi gerai, o anglų kalbą tiesiog ignoravau ir vadinau ją „paukščių kalba,“ nes nieko nesupratau.
Tačiau per paskutines mokinių vasaros atostogas, visiškai netikėtai sau, pats vienas, pradėjau mokytis anglų kalbos. Ir mokiausi kasdien, pagal man tuo metu nežinomų būtybių pateikiamą programą. Tų būtybių aš nei mačiau, nei jutau, o kasdien savo taikomą mokymosi sistemą laikiau savo paties susigalvota. Tik dabar suvokiu, kad aš nė menkiausio supratimo neturėjau, kaip reikia mokytis mano taip nemėgstamos anglų kalbos. Net ir dabar tokio metodo netaiko jokios mokyklos ir jokie universitetai.
Įsivaizduokite, kasdien, per visas vasaros atostogas, septyniolikmetis vaikinas, kuriam anglų kalba yra pats nemėgstamiausias mokymosi dalykas, nei iš šio nei iš to imasi pats sau vienas šito paties dalyko studijų. Ir sistema buvo tokia nuostabi, kad po trijų mėnesių darbo aš pralenkiau visus geriausius klasės anglistus. Tuo niekaip negalėjo patikėti nei mokytoja, nei mano klasės draugai, kad šitaip gali būti.
O man dar nuostabiau buvo tai, kad vietoje karo mokyklos įstojau į universitetą studijuoti anglų kalbos. Todėl per pirmuosius dvejus metus, per paskaitas, dažnai sugaudavau save klausiantį, „ką aš čia veikiu, kodėl aš ne karo mokykloje, ko aš siekiu savo tokiu pasirinkimu, kada visi baigę anglų kalbos studijas tampa mokytojais.“ O mokytoju savęs aš ne tik negalėjau įsivaizduoti, bet ir pagalvoti apie tai sau neleisdavau. Tai tokia profesija, kurios nebūčiau sutikęs pasirinkti už jokius pinigus.
Antraisiais studijų metais universitete, pirmą kartą, buvo suformuota speciali vertėjų grupė, į kurią įtraukė ir mane. Be jokio mano prašymo. Ir net manęs nepaklausę, ar aš noriu joje būti. Jos mokymosi programa apėmė papildomus dalykus prie įprastoms anglistų grupėms dėstomų dalykų. Tai buvo vertimo teorija ir istorija, vertimo praktika, lietuvių kalbos gramatika ir sintaksė, stilistika ir redagavimas. O praktiką turėjome atlikti ne tik mokykloje, bet dar ir leidykloje. Dėl to mokymosi krūvis labai padidėjo. O jis mokantis užsienio kalbos ir taip yra didelis, nes niekas vietoje tavęs kalbos neišmoks, jeigu pats nesimokysi.
Likus pusei metų iki universiteto užbaigimo, katedros vedėjas man pasiūlė nueiti į Lietuvos Televiziją ir radiją, kur jis anglų kalba skaitydavo radijo laidas užsienio klausytojams. Jis man pasakė, kad anglų kalbos skyriui reikalingas anglistas. Taip, dar likus keturiems mėnesiams iki studijų pabaigos, ir pradėjau ten dirbti, tik ne anglų skyriuje, bet kažkodėl lietuvių. Rengiau laidas ekonomikos ir jaunimo klausimais. Ir vėl save klausiau: „Kam aš studijavau anglų kalbą, kad čia dabar dirbčiau žurnalisto darbą lietuvių skyriuje, o ne anglų?“ Nors vieta buvo laisva, bet manęs į anglų skyrių nepervedė ištisus metus. Taip visus metus ir klausiau savęs, kaip gi man vis tik pereiti į anglų skyrių, kodėl jie manęs neperveda į jį, vis sugalvodami įvairių pasiteisinimų.
Tai buvo manęs rengimas po keliolikos metų įvyksiančiam susitikimui su Urantijos Knyga ir jos išvertimui į lietuvių kalbą. Taip Tėvas man praktiškai padėjo gerinti ir šlifuoti mano lietuvių kalbos įgūdžius ir jos stilių. O kada jau tą, iki tam tikro laipsnio, pasiekiau, tada leido panirti ir į anglų kalbos praktinį vartojimą, kada galų gale mane pervedė į anglų skyrių.
Kada angliška Urantijos Knyga pateko į mano rankas, tada aš nieko nežinojau nei apie pačią knygą, nei kaip ji iš viso atsirado mūsų planetoje. Ji man buvo atnešta ir įteikta. Milžiniška, 2097 puslapių teksto ir 60 puslapių turinio apimties ir didžiulio formato knyga.
Ją skaitydamas aš gavau visus atsakymus į iki tol mano keltus klausimus, į kuriuos man niekas nesugebėdavo įtikinamai ir argumentuotai atsakyti – nei kunigai, nei filosofai, nei teologai, nei knygos, nei mano paties apmąstymai.
Perskaitęs Urantijos Knygą, pajutau, savo viduje, kad būtina šitą knygą šaukte šaukti žmonėms tiesiog gatvėse, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir vienkiemiuose. Tokia jos galia, kad sunku patikėti, jog tokią galią gali turėti knyga. Tik jos dėka ėmiau vis labiau ir labiau suvokti, kas yra Dievas Tėvas, kas yra Jėzus, kas yra dieviška visatos šeima, kaip ji veikia.
Vilniaus Mokytojų namuose pradėjau skaityti paskaitas kiekvieną penktadienį. Ruošiausi paskatoms labai intensyviai, kasdien. Ir tą darau iki šiol, nes Urantijos grupė ir dabar, kiekvieną penktadienį, nuo 1995 metų vasario mėnesio, renkasi į savo užsiėmimus. Būtent šitų užsiėmimų dėka, jiems ruošdamasis raštu, išversdamas po nedidelę porciją kiekvienos savaitės skaitymui, pradėjau Urantijos Knygos vertimą iš anglų kalbos į lietuvių. Tačiau dar ilgai nesuvokiau, kad šitą knygą verčiu. Tiesiog ruošdavausi penktadieniniam Urantijos grupės užsiėmimui. Apie vertimą, tokios milžiniškos ir tokio sunkaus teksto knygos, neturėjau ir minties. Dar daugiau, buvau tikras, kad tokios knygos išversti iš viso neįmanoma. Vienintelės knygos visoje planetoje, nes tokia giluminė, masyviais klodais, yra pateikta joje informacija. Ir be Tėvo pagalbos jos tikrai išversti neįmanoma.
Tačiau po poros metų tokio darbo atėjo mintis, kad būtų neblogai tokią knygą turėti ir lietuvių kalba. Kiek daug daugiau žmonių galėtų ją perskaityti. Bet net ir tada nuvydavau mintį, kad ją galima būtų išversti visą. Ir tik tada, kada, besiruošiant Urantijos grupės užsiėmimams, jau susidarė daugiau kaip tūkstantis puslapių ranka prirašyto vertimo teksto, pajutau didžiulį ryžtą, viduje, tarsi kas būtų išjudinęs jį iki tol miegojusį, išversti visą tekstą. Tuo labiau, kad per šitą laiką jau buvau įgijęs pasitikėjimo savo jėgomis, kaip gi vis tik tvarkytis su tokiu sudėtingu ir labai neįprastu, žmogaus protui, tekstu.
Ir kada tik apsisprendžiau Urantijos Knygą išversti ir išleisti lietuviškai, pajutau, kaip tarsi nematoma jėga ėmė taip stipriai mane vesti iš vidaus, padėdama suformuoti tokius sudėtingus sakinius, tarsi pasakydama, kad turiu kažką pataisyti, kas jau buvo išversta kokiame nors konkrečiame puslapyje, net prieš kelis šimtus puslapių, kad atrodė, jog toji nematoma jėga yra man labai artima ir norinti padėti. Ir tai man keldavo ir šypseną ir žingeidumą, ar tikrai yra taip. Ir kada ieškodavau klaidų nurodytuose puslapiuose, tikrai jas ten ir surasdavau.
Namuose, prieš užmigdamas, pradėjau kalbėtis-melstis savais žodžiais. Labai atsargiai rinkdavau žodžius, kad tik neįsipareigoti per daug Dievui. Aš laikiausi tokios nuostatos, jeigu kokį žodį jau vartoju maldoje, tai už jį tampu ir atsakingas, kad gyvenime tokiu žodžiu ir vadovausiuosi. Jeigu meldžiu didesnio Dievo supratimo, tai turiu ir siekti didesnio Dievo supratimo, jeigu meldžiu didesnio gailestingumo, tai turiu ir pats būti gailestingesnis. Jeigu sutinku su Dievo valia, tai turiu ją ir pripažinti be jokių išsisukinėjimų, kad patogiau būtų man. Todėl, mano maldą buvo galima pavadinti tokia, kad aš su Tėvu derėjausi, ieškodamas tokių žodžių, kurie būtų priimtini ir Jam, ir manęs perdaug neįpareigotų ir tuometinės mano laisvės „nesuvaržytų.“ Bet maldos žodžiai keitėsi. Jie gilėjo ir vis daugiau ir daugiau ateidavo ramybės pojūtis.
Vieną dieną, beverčiant Urantijos Knygą tamsiame kambarėlyje, manyje įvyko sprogimas – visą krūtinę užliejo nepaprasta šiluma ir meilės banga. Aš norėjau lėkti į gatvę ir šaukti visiems: „Mielieji aš Jį suradau, aš noriu su jumis Juo dalintis, nesvarbu, ar jūs sveiki ar sergantys, net užkrečiamomis ligomis, ar jūs turtingi ar vargšai, noriu visiems Jį aiškinti.“ Pajutau, kad mano visa baimė išgaravo. Tiesiog pajutau, kad nebeturiu baimės jausmo. Vietoje jo, vien tik meilės jausmas. Tai buvo gimimas iš dvasios, apie kurį kalbėjo Jėzus. Žmogaus kūnas tas pats, bet visiškai kitas jo charakteris. Nuo to laiko meilės jausmas visą laiką tik augo ir stiprėjo visiems be jokio prioriteto tarp savų ar nesavų. Visi tapo savi. Tik tada suvokiau, dar daugiau patyriau, kad aš tapau laisvas. Laisvas nuo baimės, nuo pykčio, nuo susierzinimo, nuo pavydo, nuo noro viešpatauti kitų atžvilgiu. Ir visos neigiamos savybės buvo pakeistos nuostabiu meilės jausmu, milžinišku gailestingumu, noru tarnauti visiems, nesiekiant jokio už tai atpildo. Tik tada suvokiau, kodėl Jėzus yra vadinamas Išlaisvintoju.
Kada pradėjau reguliariai skaityti paskaitas dar ir Kaune, tada ėmiau praktiškai patirti, kaip pačios paskaitos metu tarsi pajausdavau, kad kažkas man padeda sklandžiai formuluoti mintis, jas perteikti ir kokiu balso stiprumu. Mano pasiruošimas paskaitai visada būdavo mano malda kelyje į Kauną, ir prašymas Tėvui, Jėzui, kad man padėtų pasakyti tai, ką jie nori, kad aš pasakyčiau. Tiesiog melsdavau, kad Tėvas kalbėtų mano lūpomis. Ir Jis kalbėjo taip nuostabiai, kad paskaitos metu, momentais, aš pajausdavau, jog pats tarsi klausausi iš šalies taip pat, ką Jis aiškina. Apie tokius savo patyrimus aš niekam nepasakojau, dėl to mano paskaitų klausytojai nieko ir nežinojo apie mano paties patyrimus tų pačių paskaitų metu. O grįždamas namo, visada dėkodavau už tokį nuostabų vedimą ir patyrimą paskaitos metu.
Toks ilgalaikis patyrimas man leido tvirtai žinoti, kad Tėvas veikia realiai per žmogų. Jis kalba per žmogų, kad kitas žmogus galėtų išgirsti Jį, kol pats žmogus dar negali Tėvo balso girdėti.
Kada įsteigiau Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovę ir pradėjau vesti pamaldas kiekvieną šeštadienį, tada pajutau, kaip malda liejasi ne iš mano žmogiškojo proto, bet iš pačios sielos gelmės. Kada per pirmąsias pamaldas skvere buvo paskleistas nuostabus kvapas, tada daugiau pajaučiau negu suvokiau, kad tai būtent mums ir buvo duodamas fizinis ženklas, jog Tėvas leidžia mums pajausti, mūsų fiziniais jutimo organais, kad Jis gali apie savo buvimą šalia duoti žinią. Bet tokią žinią, kuri mums teiktų palaimą, kuri mūsų negąsdintų, bet priešingai, nuramintų, tačiau kokios pajausti įprastinėje būsenoje negalime.
Tada prisiminiau, kaip prieš keletą metų skrendant iš Paryžiaus iš Urantijos Knygos pasaulinės vertėjų konferencijos, man buvo parodytas trijų koncentrinių žiedų ženklas, kuris reiškia mūsų visatoje vartojamą Rojaus Trejybės simbolį: Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, ir Dievą Dvasią.
Todėl per pamaldas skvere paskleistas malonus kvapas manęs nebenustebino. Tačiau kada tas pats kvapas mane pasivijo važiuojantį dviračiu už miesto, tada su juo taip pat pajutau ir šilumą, savo viduje, ir meilės antplūdį. Ir aš vėl prisiminiau, kad lygiai tokius pačius pojūčius buvau patyręs ir skrisdamas iš Paryžiaus, ir kada įvyko mano gimimas iš dvasios. O sugrįžus namo, vonioje, vėl užuodžiau tokį patį kvapą. Ir jis buvo toks stiprus, kad ėmiau net uostyti muilą, ar ne jis skleidžia tokį aromatą. Muilo kvapas man pasirodė labai grubus. Tuo tarpu išėjęs iš vonios, virtuvėje, užuodžiau jau kitokį, dar skanesnį kvapą, o kambaryje dar ir trečią kvapą, pranokstantį abu pirmuosius. Jokių abejonių nebuvo dėl dvasinės šitų trijų kvapų kilmės. Aš turiu man labai patinkančių, ir mano supratimu, labai subtilaus skonio smilkalų, bet kai juos palyginau su kambaryje paskleistu kvapu, tai jie net iš tolo neprilygo tam nežemiškai subtiliam kvepėjimui. Jo neįmanoma apsakyti, koks jis buvo nuostabiai subtilus, švelnus, ir gaivinantis. Tai buvo padėka už mano naują dvasinį žingsnį – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovės įkūrimą ir Tėvo garbinimo pamaldas iš dvasios.
Po kurio laiko pradėjau taikyti tylos praktiką, kada po maldos Tėvo pagarbinimo laukdavau tyloje, kad išgirsčiau tai, ką sako Tėvas man. Kada šitą patį mėginau daryti dar prieš keletą metų, tuomet Jį išgirsti man nepavyko. Tada tokią tylos praktiką nutraukiau, manydamas, kad ji galbūt ir nelabai reali, o galbūt aš dar nesu pasiekęs tokio lygio, kad išgirsčiau Tėvo mokymus, perteikiamus asmeniškai man, kaip ir kiekvienam kitam. Tačiau vis tiek vedimas iš vidaus buvo toks, kad, gal po poros metų, vėl ėmiau taikyti savo gyvenime tylos praktiką. Ir šįkart Tėvą išgirdau. Negalėjau atsidžiaugti, kad iš Jo gaunu mokymus, kad galiu su Juo kalbėtis, kai tik siela to nori ir atsiveria tokiam bendravimui. Tai buvo toks pastiprinimas man, einančiam dvasiniu keliu, kad nieko panašaus iki tol nebuvau patyręs, nors dvasiniame kelyje buvau patyręs įvairių dalykų, net ir apsireiškimų.
Dėl to pradėjau vis daugiau ir daugiau skatinti visus savo sielos brolius ir seses siekti asmeninio ryšio su Tėvu, su Jėzumi, kad ir jie galėtų pajausti šitų, neįkainojamų sielos augimui, tiesioginių mokymų, kurie pritaikomi kiekvienam individualiai, sutinkamai su to žmogaus sugebėjimu tuos perduodamus mokymus suvokti ir priimti.
Kada su Tėvu pradėjau bendrauti kasdien, tai ryšys su Juo vis gilėjo ir stiprėjo. Dažnai Jis man sako: „Tu turi pasitikėti manimi daugiau. Kuo daugiau bendrausi, tuo labiau augs tavo pasitikėjimas manimi, o tuo pačiu ir savimi, tuo labiau galėsi gauti sudėtingesnius mano mokymus. Toks bendravimas reikalingas kiekvienam, tik ne kiekvienas jam yra pasiruošęs. Todėl tu turi raginti ir kitus atsigręžti į savo vidų, atrasti mane savo viduje ir užmegzti tokį abipusį bendravimą.“
Kada toks mano bendravimas su Tėvu tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi, tada tik suvokiau, kaip su Tėvu galėjo kalbėtis Jėzus. Ir būtent tada Tėvas mane paragino pradėti bendrauti ne tik su Juo, bet ir su Jėzumi. Pradėjau, po truputį kalbėtis ir su Jėzumi, nors siela labiau linko į Tėvą. Tačiau, palaipsniui, bendraujant, kilo vis didesnis noras kalbėtis ir su Jėzumi.
Kada, gal prieš penkis mėnesius, vienas mano sielos brolis atsiuntė man Jėzaus dvasinius mokymus, pavadintus Jėzaus Laiškais, anglų kalba, ir kada aš juos perskaičiau, man kilo didžiulis noras juos išversti į lietuvių kalbą. Jie yra tokie gilūs ir padedantys žmogui giliau pažvelgti ir į patį Jėzų, ir į savo gyvenimo prasmę. Jie buvo perteikti per vieną moterį Afrikoje. Kelias dienas vis sukau galvą, ar nesiimti Jėzaus Laiškų vertimo į lietuvių kalbą, kad ir kiti žmonės galėtų su jais susipažinti. Tikrai tokių Jėzaus mokymų trūksta mūsų visuomenei. Tačiau galų gale nusprendžiau šituo klausimu pasitarti su Tėvu. Jis pritarė mano minčiai, tik man pasiūlė, kad tą aptarčiau betarpiškai su Jėzumi:. „Kaip sutarsite, taip ir bus.“ Tačiau prieš man kreipiantis į Jėzų, mano protą perskrodė mintis, kad Jėzaus prašyčiau ne leidimo išversti jo laiškus į lietuvių kalbą, bet kad jis man perduotų panašius mokymus, tačiau lietuviškai, kad tai būtų originalūs mokymai, skirti mūsų žmonėms, o ne išversti į lietuvių kalbą iš anglų kalbos.
Kada užmezgiau ryšį su Jėzumi, aš jam pasakiau, jog ketinau prašyti jo leidimo versti jo laiškus, perduotus anglų kalba, tačiau kad prieš pat užmezgant šį ryšį, mano protą perskrodė tokia mintis, jog gal jis gali ir man padiktuoti originalius mokymus, kurie labiau tiktų mūsų žmonėms, kad jie žinotų, jog tai nėra vertimas, bet originalūs jo mokymai.
Jėzus pritarė šitai minčiai ir pasiūlė kasdienį bendravimą nuo ryto šeštos valandos. Man tai buvo ankstyvas metas. Paprastai aš eidavau miegoti šiek tiek po pusiaunakčio, o pabusdavau apie pusę aštuonių. Keletą kartų, anksčiau, man Tėvas buvo rekomendavęs keisti dienos režimą – keltis bent jau šeštą valandą ryte. Tačiau tokio režimo tegalėjau laikytis vos kelias dienas, nes vėlai nuėjęs gulti, turėdavau vargo atsikelti šeštą valandą. O vis tik atsikėlęs tokiu ankstyvu metu, dieną jausdavau tokį mieguistumą, kad turėdavau šiek tiek nusnausti.
Tačiau troškimas gauti iš Jėzaus mokymus suteikė didžiulį norą savo režimą pakeisti. Ir aš sutikau su jo pasiūlytu bendravimo laiku.
Vakare jaučiau šiokį tokį neramumą, ar atsikelsiu, ar būsiu pakankamai išsimiegojęs, kad galėčiau taip anksti priimti jo perduodamus mokymus, kokie bus tie mokymai, kaip man pavyks juos priimti, daug kitų klausimų sukosi mano galvoje.
Tėvo man perduodamus mokymus aš kartais užrašydavau tiek anglų kalba, tiek lietuvių kalba. Angliškus nusiųsdavau savo sielos broliams ir sesėms į Jungtines Amerikos Valstijas, į internetu vykstančių diskusijų konferenciją, o išverstus į lietuvių kalbą – į mūsų svetainę – www.urantija.lt Jeigu Tėvo mokymus priiminėdavau lietuviškai, tuomet juos versdavau į anglų kalbą, o jeigu juos gaudavau anglų kalba, tada verdavau į lietuvių kalbą. Žodžiu ir viena kalba, ir kita kalba turėjau patyrimo, kaip juos iš karto užrašyti, kada bendrauju su Tėvu. Tačiau dabar bus perduodami Jėzaus išsamūs mokymai, kurie turės tapti atskira knyga. Dėl to tai bus, galbūt, nuoseklūs ir ištisiniai mokymai, kokių dar niekada nebuvau gavęs. Tai turėjo būti naujas patyrimas ir man. Tačiau tvirtai žinojau, kad su Tėvu įmanoma viskas. Dėl to dar daugiau ėmiau garbinti Tėvą ir melstis už visus. O sau prašiau tik dar didesnio atsidavimo Jam ir gilesnės išminties iš Jo pajautimo.
Kiekvienas rytas, dar prieš šešias, prasidėdavo nuo Tėvo garbinimo ir maldos už visus. Ir mano visiško atsidavimo Tėvo valiai ir Jėzaus mokymų priėmimui. Aš pajusdavau viduje nedidelį virptelėjimą, tarsi kas įjungtų mane į kitokį virpesių dažnį, kur mano paties, ką tik buvusios mintys, tarsi nugrimzta į nebejuntamą mano paties protui dugną, o mane pripildo visiškai kitokios mintys iš Jėzaus. Man belieka tik jas kompiuteriu užrašyti, kaip tą darydavau gaudamas Tėvo mokymus.
Bendravimas vyko kasdien du mėnesius. Kada jis buvo baigtas, tada ėmiausi taisyti korektūros klaidas, nes vis tiek spausdindamas, padarydavau klaidų, tai ne tos raidės mygtuką nuspaudžiu, tai dvi raides nuspaudžiu, ir pan. Tačiau nei kalbos, nei stiliaus klaidų netaisiau, išskyrus keletą vietų. Dėl to jūs turite būti atlaidūs dėl sunkoko stiliaus, nes jo palengvinti aš neturiu teisės. Kokį tekstą priėmiau, tokį ir jums pateikiu. Mokymas yra Jėzaus. Mano, užrašymas. Jūsų, studijavimas ir taikymas.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas