139. Nešvaistykite veltui nė akimirkos

Kiekvieni metai, praleisti veltui, kada visiškai nesusirūpinate savo gyvenimo prasme ir gyvenimo kokybe, ne tik apsunkina jūsų pačių gyvenimą ir pablogina sveikatą, nors to dar galite ilgai ir nepajausti, bet taip pat jus nutolina ir nuo Tėvo, nors Jis ir yra jūsų pačių viduje. Todėl nesureikšminkite išorinių fejerverkų ir saliutų ugnies, kuri taip spalvingai nutvieskia naujųjų metų nakties dangų, kad jūs imate džiaugtis kaip maži vaikai. Jūsų naujieji metai turi būti viduje, ne išorėje. Jūs turite naujuosius metus matuoti ne kiek padarėte, bet kiek tapote geresni ir gailestingesni, labiau mylintys ir tarnaujantys. Štai dėl ko jūs turite bet kuriuos naujus metus pasitikti vis didesnio dvasinio ūgio ir brandesnio savojo aš pavidalu. Ir jokie ryškiausi įvairiaspalviai išoriniai fejerverkai neatstos to, ką jūs patiriate savo viduje augdami su Tėvu, Tėve, ir jausdami Tėvą savo viduje.

Būtent tik tokie matai rodo, kad laiko veltui nešvaistote. Dar daugiau, jį branginate ir naudojate labai prasmingai. Tai yra vienintelė dovana, kurią galite padovanoti net Tėvui. Ir visi iki vieno. Ir tokia dovana Jam niekada neatsibosta. Jis ir pats jums nori dovanoti, ir dovanoja, prasmingą amžinybę, kad tik geriau būtų jums. Dėl to ir jūs turėtumėte pajausti prasmę ne tik visų metų, bet ir kiekvienos dienos akimirkos prasmę. Tačiau kol jūsų akys žavėsis vien tik išorinių fejerverkų ugnimi, visiškai nesusimąstydami apie vidinės, Tėvo dvasinės meilės patalpintus fejerverkus jūsų pačių viduje, tol jūs veltui tik švaistysite laiką, kaupdami vien tik kiekybinio gyvenimo patyrimą, visiškai nė nesuvokdami, kad toks neapsakomas grožis egzistuoja jūsų viduje. Tik jums dar jis nepatirtas, dėl to atrodantis nerealus.

Kiekvienos minutės vertę ir prasmę jūs galite pajausti tik tada, kada užmezgate ryšį su Tėvu, nes būtent Tėvas ir ryšys su Juo suteikia prasmę visos kūrinijos visiems tvariniams, nes būtent Tėvas yra kūrinijos Prasmės Šaltinis. Dėl to bet kas, turintis sugebėjimą užmegzti ryšį ir gyvai bendrauti su Tėvu, pajunta prasmę ir jos saldybę. Tačiau jums, patiems žemiausiems iš valinių tvarinių, esantiems materialiame kūne, beveik neįmanoma dabartiniu pavidalu pajausti Dvasių Šaltinio, kuris visas yra dvasinis. Tačiau, kad jūsų šitoji užduotis jums būtų palengvinta, Tėvas jums, kiekvienam, padovanoja pats save, savo paties fragmentą, savo dvasią, Minties Derintoją, kurį apgyvendina jūsų materialaus pavidalo prote. Dėl to jūs, būdami sąmoningi, galite ir pajausti, ir patirti, kas yra Jo dvasinė meilė ir vedimas iš vidaus, kas yra grožis ir gailestingumas, kas yra tarnavimas ir altruizmas. Ir niekada šitie pojūčiai neišnyks iš jūsų patyrimo, kada tik jūs atsiversite Tėvui, esančiam jūsų viduje. Būtent dėka Tėvo jūs ir galite pajausti kiekvienos akimirkos prasmę. Tik Jo dėka jūs galite savo sudvasinto materialaus proto pojūčiais po truputėlį prisiliesti prie tokių sampratų, kaip amžinybė ir begalybė, nors jų nesuvokdami ir neaprėpdami, bet vis giliau ir realiau žvelgdami į jas, kaip į savo likimą, o dabartinio gyvenimo akimirkas vertindami nebe kiekybės požiūriu, bet kokybės.
Tai ir parodys jums, asmeniškai jums, ne kitiems, nors ir kiti šiek tiek pastebės, jūsų sąmonėjimo lygį vertinant kiekvienos savo gyvenimo akimirkos prasmingumą. Ir jį galėsite suvokti tik jūs, kiekvienas asmeniškai, ir Tėvas, esantis jūsų viduje. Kiti to suvokti negalės, nes jų dvasinis lygis ir patyrimas bus kitoks, nors lygiai taip unikalus ir nepakartojamas, ir lygiai taip prasmingas, kaip ir jūsų, tačiau vis tik individualus.

Dėl to kiekvienas iš jūsų galėsite įvertinti tik patys save.

Tačiau pajausti nedidelę dalelę ir kitų savo sielos brolių ir sesių gyvenimo akimirkų prasmingumo galėsite ir jūs tie, kurie būsite jau atsivėrę Tėvui ir dėl to būsite patyrę ne tik panašių savo gyvenimo akimirkų prasmę, bet taip pat ir turėdami ryšį su Tėvu kaip gyvą jungiamąją grandį su savo kitais sielos broliais ir sesėmis. Ir būtent toks gyvas ryšys su Tėvu jums leis giliau pajausti tai, ko šiaip jau vien tik materialus jūsų protas nebūtų pajėgus padaryti. Tą jis sugeba padaryti tik Tėvo dvasios dėka ir tik užmezgęs gyvą ryšį su ja pačia.

Štai kodėl tam, kad jūsų gyvenimo kiekviena akimirka, kiekvienas epizodas įgautų prasmę ir jums patiems teiktų pilnavertį malonumą ir pasitenkinimą, jūs turite bendrauti su Tėvu per Jo dalelę, Jo dvasią, esančią jūsų viduje. Ir toks ryšys yra realus ir gyvas. Jis jums visada yra prieinamas, kada tik realiai užsinorite tokio nuoširdaus ir gyvo bendravimo su Tėvu. Jis yra su jumis ir net jūsų viduje kiekvieną akimirką. Tik nuo jūsų asmeninio noro ir apsisprendimo priklauso jūsų ryšys su Tėvu. Tėvas jums atsivėręs yra visada. Jis kantriai laukia jūsų atsivėrimo Jam pačiam. Todėl viskas yra jūsų, kiekvieno, rankose. Kada ir kur pajausite savojo gyvenimo kiekvienos akimirkos prasmę ir savo kiekvieną veiksmą imsite vertinti tiktai tokio prasmingumo požiūriu, kokį jums diktuos jūsų gyvas ryšys su Tėvu, nuspręsti galite tik jūs. Kiekvienas asmeniškai.
Ir šitoks apsisprendimas pakeis jūsų dabartinį gyvenimą į tokį, kuris jums pradės teikti malonumo pojūtį ir pradėsite jausti paties gyvenimo skonį, kokio dabar dar nepajutote, nes esate per daug užsiėmę savojo egoistinio aš interesų įgyvendinimu. Ir šitoks dabartinis gyvenimas jums atneša daug įtampos, sukrėtimų, kančios, o džiaugsmo akimirkos yra tokios retos, kad iš esmės jūs gyvenate tikro kankinio gyvenimą. Ir Tėvui, kaip ir man, labai skaudu matyti jus šitaip besikankinančius ir siekiančius tik materialių malonumų ir atokvėpio nuo įtampos vėl kitų materialių interesų patenkinimu.
Ir kada mes matome, kaip jūs žengiate į visiškai priešingą pusę, į tą pusę, kur jūsų laukia dar didesni įtampos ir kančios patyrimai, kur jūsų protas patirs dar daugiau streso ir trumpų materialaus atsipalaidavimo nuo jo akimirkų, mums labai skaudu matyti jūsų dvasinį aklumą ir nenorą praregėti. Jūs demonstruojate pavydėtiną atkaklumą siekti materialių pergalių, bet apgailėtiną neišmintingumą ir trumparegiškumą, nesuvokdami, kad tai jus veda į naujas kančias ir pavojingą gyvenimą, kuris ribojasi su jūsų visišku išnykimu iš kūrinijos po jūsų materialaus kūno mirties.

Net nemėgindami surasti kiekvienos akimirkos prasmę jūs labai smarkiai rizikuojate. Ir šita rizika niekada nepasiteisins.

Net ir jūs patys, dvasiškai praregėję, apgailestausite, kad tiek daug laiko, tiek daug savo gyvenimo metų iššvaistėte tuščiai, kurie jums nedavė nieko. Tiesiog buksavote vietoje, kaip mašina ant ledo, nors šalia buvo smėlio dėžė, tik jūs jos nematėte ir toliau spaudėte savosios mašinos akseleratorių, kad tik pajudėtumėte pirmyn. Tačiau veltui. Mašina judėjo ne pirmyn, bet po truputėlį vis slinko atgal. Dėl to nebebūkite tokie akli ir apsižvalgykite, ar nėra aplinkui, kad jums kas nors padėtų pajudėti į priekį.

Jūsų dabartinis požiūris į savo laiko tuščią leidimą jums yra visiškai priimtinas, nes jūs kitokio jo leidimo neįsivaizduojate. Jūs mokotės iš savo tėvų, iš draugų, iš aplinkos. Tačiau net nesusimąstote, kad ir jie gali nesuvokti, jog toks laiko leidimas nėra prasmingas. Ir būtent jūs galite būti tie, kurie perkirsite tą nelemtą Gordijaus mazgą. Jūs galite būti tie, kurie pradėsite laiką vertinti ne kiekybės prasme, bet kokybės. Ne kiek nuveikėte, bet kaip nuveikėte per tą patį laiką. Jeigu per tą patį laiką jūs stengėtės nuveikti visumos labui, su kilniu asmeniniu motyvu, tai reiškia, kad laiko veltui nešvaistėte.
Tačiau jeigu mintyse visą laiką viešpatauja tik savanaudiškumo motyvas – darbą atlieku tik tam, kad už jį man moka – tai visas darbo laikas yra ne kas kita, kaip jo švaistymas. Tai tik varginantis ir kankinantis lažas jūsų sielai ir protui. O būtent jūsų motyvas ir nulemia jūsų požiūrį ir į darbą, ir į laisvalaikį: ar jis yra tik laiko švaistymas, ar prasmingas savęs ugdymas.

Bet koks laisvalaikio leidimas, jeigu jame viešpatauja alkoholis, yra ne tik laiko švaistymas, nesvarbu, kad tuo metu jums linksma, bet tuo pačiu ir jūsų aukštesniojo ir dvasinio aš dar didesnis kankinimas nelaisvėje. Tai jums įrodo jūsų pačių prasta savijauta kitą rytą, moralinis nerimas dėl kokių nors padarytų neapgalvotų veiksmų, noras, kad to geriau nebūtų buvę iš viso. Tai rodo, kad jūsų veiksmai buvo jūsų vidinį ir tikrąjį aš tiek užspaudžiantys, kad dabar net ir jūsų žemasis ir gyvulinis aš jaučia ne vakar jaustą malonumą, o kartėlį ir nerimą. Tai rodo, kad, jūsų smegenis nustojus veikti išorinėms narkotizuojančioms medžiagoms, pakili būsena dingo, o jūsų sąmonės aukšti virpesiai visiškai išbalansuoti, ir jūs jaučiate ne pakylėjimą, bet nuosmukį viduje. Tai rodo, kad jūsų taip praleistas laikas buvo iššvaistytas, nepriklausomai nuo net ir labai pakilios būsenos tuo metu, kada taip leidote laiką.

Ir visiškai yra priešingas jausmas po prasmingai praleisto laiko. Jūs jaučiate vidinę džiugesio būseną. Ji jokiu būdu nesukelia kokio nors nerimo ar nusivylimo, kančios ar apgailestavimo dėl tokiu būdu praleisto laisvalaikio. Nėra jokių priekaištų sau ar kitiems. Yra vidinis palaimos jausmas dėl to, kad tas laikas suteikė naujų patyrimų, kurie sielai teikia džiugesį ir palaimą. Ir norisi tą akimirką dar labiau prailginti, pakartoti, net gilesniu pavidalu. Palaima ateina dėl to, kad siela jaučia patirtų akimirkų nuostabius virpesius ir ji trokšta juos pratęsti. Siela jaučia lengvumo ir pakylėjimo pojūtį. Ji nori dar labiau patirti šitokį pilnatvės jausmą, kad dar labiau galėtų išsiskleisti savuoju augimu.

Toks pojūtis yra dėl to, kad siela atpažįsta jai perduodamus Tėvo dvasios virpesius, skleidžiamus jai per jūsų protą, ir ji lygiai taip atgamina savo atmintyje laisvalaikio metu patirtus lygiai tokius pačius virpesius jūsų prote. Dėl to jai palaimos būsena tarsi pratęsiama dabar, ir ji trokšta patirti papildomų patyrimų, kurie jai suteiktų tokią pačią palaimos būseną, tik dar didesniu intensyvumu.

Ir sielos jaučiami ir patiriami tokie aukšti virpesiai ją ne tik taurina ir daro jautresnę, bet taip pat stiprina ir ugdo. Todėl po tokio laisvalaikio prasmingo praleidimo ji jaučiasi sutvirtėjusi palyginus su jos būsena iki to laisvalaikio praleidimo akimirkos. Ji dėkinga už to laisvalaikio metu patirtas akimirkas. Ir už jas dėkoja Tėvui, nes būtent tokia buvo Jo valia, kad siela pajaustų tuos prasmingus Tėvo virpesius laisvalaikio patyrimų metu. Tai ir parodo, kad laisvalaikio akimirkų patyrimai atitiko Tėvo virpesių aukštą dažnį, dėl to jie ir buvo sielą ugdantys. Šie patyrimai buvo aukštesnįjį savo aš išlaisvinantys, o ne dar labiau pavergiantys savo žemojo ir gyvulinio aš viešpatavimo gniaužtuose.

Ir vertindami savo gyvenimo akimirkų prasmingumą jūs visada turite neklystantį matą – savo sielos ryšį su Tėvo dvasia, kuri yra jūsų viduje. Ir kada tik dėl bet kurio savo gyvenimo epizodo, giliai savo sieloje, pajuntate palaimingą pasitenkinimą, dėl vienos ar kitos gyvenimo akimirkos, dėl vieno ar kito padaryto veiksmo, tai rodo, kad jūsų praleista akimirka, atliktas veiksmas, jūsų sielai buvo ją ugdantis, o tuo pačiu ir prasmingas jūsų aukštesniam aš, jūsų tikrajam, ne gyvuliniam, aš.
Ir kuo daugiau ir dažniau jūs bendrausite su Tėvu, tuo geriau pradėsite ne tik vertinti savo gyvenimo laiko prasmingumą, bet vis geriau suvoksite, kaip gi nebešvaistyti laiko kiekybinių interesų tenkinimui, o pradėti siekti gyvenimo kokybinių akimirkų įgyvendinimo. Ir jūsų sugebėjimas atskirti kiekybines gyvenimo akimirkas nuo kokybinių rodo jūsų dvasinį žingsnį. Ir jis visada tvirtės, jeigu juo žingsniuosite. Bet koks žingsnis – tiek materialus, tiek dvasinis – tvirtėja tik jį žengiant.

Ir nepraeis daug laiko, kada jūs sąmoningai suvoksite, kad toks kokybiškas jūsų gyvenimas ir tegali būti jūsų tikrasis gyvenimas. Tik jis suteikia jums palaimą sielai, ir išlaisvina jus iš materialių kančių ir nerimo akimirkų. Todėl vėl sugrįžti į kiekybinio gyvenimo akimirkas daugiau nebenorite už jokius pasaulio materialius turtus.

Net ir turimus, ir toliau uždirbamus materialius turtus, dabar jau suvokiate, kaip panaudoti visumos labui ir tuo pačiu juos paversti kokybiniais ir dvasiniais turtais materialiu pavidalu. Ir visa tai jūs sugebate padaryti vien tik dėl to, kad leidote savo sielai išsilaisvinti iš jūsų žemojo žmogiškojo ir gyvulinio aš viešpatavimo, kad ji galėtų laisvai augti ir virsti jūsų tikruoju ir aukštesniuoju aš, padovanotu Tėvo jūsų asmenybės dovanos forma, su visu savo potencialu per visą amžinybę, kuris jau ir sugebėjo atskirti tuščią laiko švaistymą nuo prasmingo gyvenimo akimirkų.