128. Negyvi ritualai ir dogmos yra didžiausia kliūtis jūsų ryšiui su Tėvu

Mano prieš du tūkstančius metų pasirinktas žmogiškojo gyvenimo kelias atitiko tuometines sąlygas ir aš prie jų prisitaikiau. Dabartinių laikų sąlygos yra labai pasikeitusios materialaus išsivystymo ir ryšio priemonių prasme. Tačiau dabar jūsų sąlygos dvasiniam augimui yra daug sunkesnės negu buvo mano laikais. Mano įsikūnijimo metu, man reikėjo kovoti su, tuo metu vyravusia, pažangiausia, žydų religija, kuri buvo pavergusi negyvais ritualais-prietarais ir dogmomis visą žydiją net ir už Palestinos ribų.

Ritualus-prietarus įveikti nepaprastai sunku. Tačiau juos įveikti lengviau buvo tada, negu dabar. Dabar jūs turite ne kokios nors vienos religijos ritualų-prietarų ir dogmų, bet daugelio religijų. Ir kiekviena iš jų jus laiko kaip tikrus dvasios vergus savo vergovėje ir laiko taip stipriai, kad iš jų vaduotis nedrįstate. Ir nedrįstate ne dėl to, kad būtumėte patenkinti, bet dėl to, kad nežinote, o kas gi yra tikėjimas be ritualų. Ir niekas apie tokį tikėjimo be ritualų-prietarų taikymą jūsų kasdieniame gyvenime jums neaiškina nei namie, nei mokykloje, nei bažnyčioje. Todėl net ir tikėdami į Dievą ir toliau laikotės vien tik negyvų ritualų-prietarų ir išpažįstate dogmas be gyvo patyrimo su Tėvu. Štai šitas gyvas patyrimas su Tėvu ir yra įtikėjimas. Ir kaip tik jo trūksta visame pasaulyje. Religijų daug, o įtikėjimo jose nėra. Dėl to jūs ir negalite patirti Tėvo. Negalite pajausti jo realaus buvimo ne tik aplinkui, bet svarbiausia – savo viduje. Jūs jaučiate Tėvo meilės stygių savo pačių viduje. O tai rodo, kad esant gyvam Tėvui, jūs vis tiek esate našlaičiai.
Save jūs nuraminate tuo, kad tikite, nes lankotės pamaldose bažnyčioje. Tie, kurie pamaldas bažnyčioje veda, irgi yra Gyvo Tėvo našlaičiai, nes pamaldas veda vien tik atlikdami negyvą ritualą, bet neturėdami gyvo ryšio su Tėvu. Dėl to jie nesimeldžia iš dvasios ir neleidžia ir jums pamaldų metu pajausti dvasinio ryšio su Tėvu, nes būtent negyvo ritualo atlikimas ir trukdo tokiam gyvam ryšiui su Tėvu, ir tarp jūsų visų, užsimegzti. O kad atėję tikintieji vis tik neišsilakstytų, tada jų dėmesys yra atitraukiamas nuo gyvo ryšio su Tėvu spalvingais šventikų-kunigų drabužiais, kurie vis keičiasi, priklausomai nuo ritualinių švenčių. Ritualai yra ne tik vaizdiniai, bet ir garsiniai bei kvapų pavidalu. Tai įvairūs paskambinimai varpeliais, smilkalų vartojimas, atsiklaupimai ir atsistojimai, kunigų perėjimai iš vienos vietos į kitą. Visa tai neturi jokio ryšio nei su Tėvu, nei su manimi, nes ir Tėvas, ir aš kalbame tik per jūsų atsivėrusią sielą, o ne per jūsų materialius ir matomus akims atliekamus jūsų veiksmus, kada siela dar nepažadinta.

Visa tai visiškai nesusiję su jūsų įtikėjimo gyvu ryšiu su Tėvu, kuris turi vykti per sielos atsivėrimą Tėvui ir gyvą bendravimą Jo garbinimo metu, kada kalba pati atsivėrusi siela savo meilės virpėjimu, nukreiptu tiek į Tėvą, tiek į sielos brolius ir seseris, esančius bažnyčioje, sinagogoje, mečetėje, ar gamtoje, kur tik bevyktų šitoks gyvas Tėvo garbinimas, o taip pat ir į tuos sielos brolius ir seseris, kurių nėra per garbinimą šitoje vietoje, bet kurie gyvena ir dirba kitose vietose, kituose kraštuose, kituose pasauliuose, ir net aukštesniuose pasauliuose, į kuriuos jūs dar tik pateksite po prisikėlimo. Ir lygiai taip jūsų atsivėrusių sielų meilės virpėjimas turi būti nukreiptas ir į visą kūriniją, nes nė vienas jūsų meilės virpesys neišnyksta per visą amžinybę. Jis tik šviesina kūriniją.
Ir tik esant tokiam gyvam sielos atsivėrimui iki pat gelmių gelmės jūs pradėsite patirti, savo pačių viduje, gyvą ryšį su Tėvu ir pajausite gyvojo įtikėjimo kuriančiąją galią, energiją, savo viduje. Ir po tokių pamaldų niekada neišeisite sunerimę ar liūdni. Visada jausite prisipildę tokios Tėvo meilės ir ramybės, kad ją dalinsite kitiems. Jums nebereikės linkėti vieni kitiems ramybės, nes visi jos būsite pilni, ir Tėvo meilės virpesius spinduliuosite visiems, nes per pamaldas ir Tėvo meilę imsite jausti vis smarkiau ir smarkiau.