123. Prasmė

Kiekviena diena, kiekviena akimirka turi savo vertę ir prasmę tik tokią, kokią jai suteikia jūsų siela. Jeigu jūs negyvenate atvira siela, reiškia jūs iš viso negyvenate tos dienos, tos akimirkos. Tai tuščiai praleista diena ar akimirka, jeigu ji nėra paskirta savojo aš prasmingam ir turiningam ieškojimui. Jūs galite kiek tik norite švaistyti savo laiką beprasmiams darbams ir kaip asmenybė vis labiau ir labiau ristis žemyn, o ne kilti aukštyn. Ir niekas dėl to jums nė mažiausiu laipsniu nepriekaištaus, nei angelai, nei aš, nei Tėvas. Tačiau mes visi jus, kiekvieną, mokome, mokome kiekvieną dieną, kad pradėtumėte gyventi prasmingai. Jūs net nesusimąstote apie savojo gyvenimo prasmingumą. Aš jums aiškinau apie gyvenimo kiekybę ir kokybę. Ir raginau jį paversti iš kiekybinio, kada visko siekiate tik sau, tik savajam aš, galbūt dar ir savo šeimos nariams, į kokybinį, kada pradedate gyventi visumai, net ir visai kūrinijai. Tik šitoks gyvenimas yra kokybinis. Ir tik toks gyvenimas yra prasmingas.

Tačiau prasmingumas dar turi ir kitą lygį, kurį galite pavadinti papildomu lygiu. Jūs turite pajausti kiekvieno atliekamo veiksmo prasmę savo aš plėtimui, pažinimui. Prasmę turite pamatyti saulės tekėjime ir nusileidime, lietuje ir pūgoje, medžių lapų metime ir pumpurų sprogime, gėlių žydėjime ir nuvytime, žmonių pyktyje ir meilėje, gėryje ir blogyje, džiaugsme ir liūdesyje, skausme ir palaimoje. Bet kokioje aplinkoje turite pamatyti prasmę. Tik prasmės matymas suteikia giluminį augimą jūsų charakteriui.

Kada jūs pradedate įžvelgti prasmę net ir ten, kur prasilenkiama su Tėvo valios vykdymu, ir kada suvokiate, kad toks prasilenkimas yra kieno nors nebrandumo pasireiškimas, tada jūs ir matote laisvos valios pasireiškimo prasmę. Tik laisva valia galima nusigręžti nuo Tėvo valios vykdymo ir tuo pačiu patvirtinti nevienodą dvasinį išsivystymą tų laisvą valią turinčių žmonių, kurie sudaro jūsų aplinką. Ir dėkokite Tėvui už tokios valios jums suteiktą patyrimą, nes tik per tokį patyrimą jūs galite patikrinti savosios laisvos valios pasireiškimą – ar ji ir toliau liks Tėvo meilės ir tiesos pažinimo kelyje, ar pasirinks paprastesnį ir jai suprantamesnį kelią – elgtis taip, kaip tą siūlo aplinka. Tik žmogiško blogio šešėlis gali suteikti prasmę jūsų laisvos valios pasireiškimui spindinčioje Tėvo meilės ir tiesos šviesoje be šešėlio.

Kada aš jus mokau kiekviename veiksme, net ir blogame, matyti ne patį veiksmą, bet ir to veiksmo prasmę, tai jokiu būdu aš jūsų nemokau šitiems veiksmams pritarti ir juos atkartoti. Įžvelgdami net ir juose prasmę, jūs patys pradedate pajausti savojo aš mąstymo skirtumą, lygindami savo praeities ir dabarties vertinimus. Jūs taip galite pastebėti jūsų pačių savojo aš veidrodžio švarumą, kiek jame matote savo tikrojo aš atvaizdą, kiek jūsų tikrasis aš blogio veiksmams, ir kokiems, nebepritaria ir kodėl nebepritaria, ir vis tik ar jis myli tuos, kurie tuos blogio veiksmus atlieka, ar jiems jaučia pyktį, ar net neapykantą?

Meilė nėra teorinis teiginys „aš myliu tave.“ Meilė yra realūs Tėvo virpesiai, kurie vis labiau ir labiau užvaldo jūsų atsiveriančią Jam sielą. Todėl ji ir pradeda vis labiau ir labiau mylėti ne tik savo artimuosius, ne tik savo šeimos narius, bet vis daugiau ir daugiau mirtingųjų visoje aplinkoje. Ir meilę reikia vis auginti ir plėsti. Nes lengva mylėti tik tuos, kurie daro vien tik gerus darbus. Tačiau kada save nuoširdžiai paklausite: „Ar aš myliu tą, kuris mane įžeidė, sumušė, užėmė mano vietą darbe, ir dar taip nedorai, kuris ima kyšius, kuris daro nusikaltimus, kuris nėra toks, kad vykdytų Tėvo valią, koks esu aš, ar aš tokį klumpantį savo sielos brolį ar sesę myliu?“ ir kada nuoširdžiai sau prisipažinsite, kad dar nemylite, tai ir bus jums paaiškinimas, jog net ir blogis jums leidžia vertinti savojo aš augimą, net ir blogis jums suteikia prasmę, net ir blogis jums suteikia galimybę save vis labiau ir labiau kontroliuoti ir augti tik jums suprantamu dydžiu, nes tik jūs nuoširdžiai jaučiate savo vidinę būseną.

Ir jūsų būsena turi artėti iki tokios, kokią jums yra suteikęs Tėvas per savosios dvasios padovanojimą, kad ji padėtų atsiskleisti tikrajam jūsų aš. Jūs turite pradėti jausti lygiai tokią pačią meilės virpesių būseną savo viduje tiek tiems, kurie yra geri ir Tėvo valią vykdo, tiek ir tiems, kurie yra, kol kas, blogi, ir Tėvo valią pamina. Jūsų vidinė būsena neturi skirtis, kada matote ir vienų, ir kitų veiksmus tų veiksmų atlikėjų atžvilgiu. Tėvas myli juos vienodai, net ir taip, kaip Jis myli ir mane, net ir taip, kaip vienodai juos myliu aš, nes juos aš myliu Tėvo meile, nes Tėvas ir aš esame viena. Lygiai taip, kaip ir Tėvas, aš, ir visa kūrinija yra viena. Tik dėl to saulė šviečia vienodai ir geriems, ir blogiems, ir lietus lyja vienodai tiek geriems, tiek blogiems. Ir jūs, kiekvienas, turite jausti tuos pačius meilės virpesius tiek geriems, tiek blogiems. Ir šitie meilės virpesiai neturi niekuo skirtis nuo tų meilės virpesių, kokius jūs skleidžiate net mažiausiam iš savo vaikelių, kurį myluojate pakėlę ant rankų supdami su tėviška ar motiniška meile. Būtent šitą pačią Tėvo meilę jūs ir nukreipiate savo vaikeliui. Tai nėra jūsų meilė. Šitą Tėvo meilę jūs privatizavote. Atėjo laikas ir ją išleisti laisvės skrydžiui. Ir kad šitą galėtumėte padaryti, aš jums ir suteikiu šituos savo mokymus.

Jūs vis gilau ir giliau, šitų pačių mokymų dėka, pradėsite jausti ir vertinti savo pačių aš, tikrąjį ir gyvulinį. Ir tik tada pajausite savo pačių milžinišką nužengtą kelią savo pačių viduje, kada atsigręšite į save kurioje nors praeities akimirkoje, ir pamėginsite prisiminti savo reakcijas į tuos pačius blogio veiksmus ir tų veiksmų atlikėjus tada ir dabar.
Tik tokiu atveju jūs ir galėsite suvokti, kad save jūs išlaisvinote iš neigiamų vertinimų kito atžvilgiu, kad ir kokie būtų to blogio veiksmai. Būtent blogis ir padėjo jums augti tikruoju Tėvo vaiku, nes jūs išsilaisvinote iš jo per ryšį su Tėvu, atrastu savo viduje. Ir toks gyvas ryšys jums suteikė realų patyrimą, kada jūsų tikrasis aš pradėjo vienodai apkabinti su Tėvo meile visus be jokio išskaičiavimo. Šitaip jūs pamatėte prasmę net ir blogyje. Tačiau blogio gairės vis labiau lieka praeityje, o gėrio gairės vis labiau ryškėja ateityje, kad jūs vis labiau ir labiau tampate įsitikinę, kad ateityje nėra nieko kito, tik gėris, gėris, ir vien tik gėris.

Jūs turite matyti prasmę absoliučiai visur, net ir vabzdžių ar skruzdėlių egzistavime, nes ir tai sudaro visos sistemos reikalingą dalį. Tėvo valia apima visumą. Ir tai, kas šiandien jums gali atrodyti žiauru ir negailestinga, po daugybės tūkstantmečių viskas atrodys ir šitoje planetoje kitaip. Ir tai, kas šiandien jums atrodo, kad prasilenkia su Tėvo valia, po tų tūkstančių metų bus pavirtę nuostabia darna. Tačiau šitoji matoma gamtos, gyvūnijos, ir žmogaus darna nebus atėjusi per akimirką, ir vien tik išmintingų sprendimų dėka. Per tuos tūkstančius metų bus įvykę daug skausmingų dalykų, kurie tų akimirkų dalyviams bus atrodę kaip žiaurūs ir neteisingi Tėvo valios pasireiškimo epizodai.
Jūsų matymas dabar yra labai siauras, o gyvenimo trukmė šitame pasaulyje yra tokia trumpalaikė, kad bet kokios gilesnės ir teisingesnės išvados jums neprieinamos, nes dabartinė aplinka tokių tendencijų nedemonstruoja. Štai kodėl aš jums ir noriu praplėsti jūsų mąstymo lauką, kad galėtumėte net ir dabartinėje aplinkoje pažvelgti taip, kad prasmę pastebėtumėte visur. Nėra be prasmės nieko. Net ir kiekvienas uodas turi prasmę, nes ir jis yra visos sistemos dalis, nors ir neišliekanti, bet įtakojanti visą sistemą savo perėjimu į kitą energijos pasireiškimo pavidalą.

Todėl visur ir visada matykite prasmę, nors, žvelgdami tik dabarties akimirkos ir dabartinio jūsų suvokimo požiūriu, visa, kas vyksta visoje planetoje, jums gali prasmės ir neturėti, nes tai toli gražu neatitinka jūsų sampratos, kas yra Tėvo valia.

Stenkitės pažvelgti nebe savo, bet Tėvo žvilgsniu per savo vidinį ir tikrąjį aš, kuris ir jaučia Tėvą savo viduje, Ir tada pamatysite, kad palaipsniui, bet vis daugiau ir daugiau, jūs imate pastebėti prasmę visuose aplinkos veiksmuose.

Ar yra prasmės tuose jūsų veiksmuose, kurie niokoja visą gamtą, naikina žmoniją? Jeigu vertinsite tik iš paviršiaus, jokios prasmės tokiame griovime nepamatysite. Jūs kertate šaką, ant kurios sėdite patys. Ir ne vienas ar keli, bet visi iki vieno. Dėl to šitaip save naikinti ir savo aplinką darkyti jokios prasmės, jūsų supratimu, būti negali. Tačiau, kada vaikas uždega degtuką ir nusidegina pirštą, ar tas nusideginimas turi prasmės? Vaikui skauda, jis kenčia. Tėvai pergyvena, nori vaikui padėti ir visaip jį ramina, bet vaikui skauda vis tiek. Ir tėvams tai sukelia dar daugiau vidinės kančios. Jie norėtų, kad šitaip geriau skaudėtų ne jų mylimam mažyliui, bet jiems, kad tik jam nereikėtų taip kentėti fizinės kančios. Tačiau būtent šitas nusideginimas ir turi prasmės, nes per šitokį veiksmą vaikas įgijo patyrimą, kuris leido jam ne tik galų gale išgirsti, savo fiziniu patyrimu, tėvų dažnus perspėjimus nežaisti su degtukais, bet ir labai gerai įsidėmėti, ką reiškia nudegti degtuko ugnimi. Toks suvokimas, kilęs dėl patyrimo, nusideginimą pavertė prasmingu.

Lygiai taip ir su jumis. Net ir tada, kada žmogiškuoju pavidalu aš buvau tarp jūsų, aš nieko nemokiau daugiau negu mokau jus dabar. Ir tada, ir dabar aš jums kalbu apie Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę, ir kaip mano šitą mokymą išplėtė manasis apaštalas iki visos kūrinijos brolystės. Tačiau vis tiek prasmė manojo mokymo yra nepakitusi kokybės požiūriu. Tačiau jūs manęs neklausėte, ir dabar neklausote, kada jums mano mokymus perteikia išmintingi jūsų sielos broliai ir sesės. Jūs elgiatės kaip elgiasi maži vaikai žaisdami su ugnimi. Jūs negirdite perspėjimų, kad toks žaidimas yra pavojingas ir gali nudeginti. Tik jūsų rankose degtukas yra ne kas kita, kaip jūsų, kiekvieno, elgesys tarpusavyje ir su gamta. Jums aš dabar sakau, kad jūs visi, ir kiekvienas, turite atsigręžti į savo vidų, ir tik jame surasti Tėvą. Aš gi jums prieš du tūkstančius metų nuolat kartojau: „Aš belsiu, ir kas tik atvers savo širdies duris, aš įeisiu į vidų.“ Aš nesakiau, kad praeisiu pro šalį. Aš jus mokiau atverti man savo širdies duris, kad galėčiau patekti į jūsų vidų, kad galėčiau jus stiprinti iš vidaus, ne iš išorės. Ir Tėvas savo dvasią, Minties Derintoją, yra patalpinęs jūsų prote.
Mes galime prie jūsų prisibelsti tik iš vidaus, kada jūs ir patys mus pajuntate savo pačių viduje. Kol šito neįvyko, tol jūs į kitų savo sielos brolių ir sesių perspėjimus iš išorės nekreipiate dėmesio ir toliau žaidžiate pavojingą žaidimą su degtukais. Ir kuo greičiau degtukai užsidegs, tuo greičiau nudegsite pirštus, tuo greičiau išgirsite, ką jums jau seniai kartoja ne vienas – neterškite vandenų, nekirskite miškų, negaminkite chemikalų, nekurkite ginklų, nežudykite žvėrių, nenaikinkite žmonių, nebūkite beširdžiai, nepaskęskite tarp daiktų, ir dar daug ko nedarykite, kas anksčiau ar vėliau jus nudegins.

Nudegins ne tik jus, kiekvieną, bet sukels daug skausmo ir man, ir mano ir jūsų Tėvui. Tačiau į mūsų perspėjimus, perteikiamus per kitus Tėvo sūnus ir dukras, jūs nekreipiate dėmesio, nes ir toliau kuriate naujus planus, kaip alinti žemę, kaip naikinti miškus, kaip žudyti žvėris ir žmones vien tik savo netikro, gyvulinio, ir savanaudiško aš kaprizų patenkinimui. Degtukas jau dega. Ir jis nėra ilgas. Rankos jau ima jausti karštį ir pirštai vis traukiasi, bet jūsų savanaudiškumas vis tiek nenori atsisakyti savųjų planų. Dėl to neišvengiama yra tai, kad pirštai nudegs. Ir ne tik tų, kurie šitą degtuką uždegė ir laiko savo rankose, bet ir visiškai su jais niekuo nesusijusių Tėvo vaikų.

Planeta irgi yra susietas organizmas. Net ir menkos gyvybės rūšies sunaikinimas viename planetos gale atsilieps kitame planetos krašte. Tik jūs, kol kas absoliuti jūsų dauguma, šitų sąsajų nematote. Bet jos yra tikros. Ir suduos skaudų smūgį visiems. Jis jau būtų ir suduotas, bet mes visomis išgalėmis vis stengėmės jį sustabdyti. Tačiau jūsų savanaudiškumui ribų nėra jokių.

Jūs sau prisiskiriate visus dabartinius civilizacijos laimėjimus, net nesusimąstydami, kad mūsų vedimu, tik mūsų dėka, jūs gaunate tokias idėjas ir tų idėjų įgyvendinimo sprendimus.

Tie, kurie yra imlesni šitų mūsų virpesių perteikimui, tie ir padaro ir atradimus, ir išradimus. Ne patys jie susigalvoja visas žmonijos civilizaciją į priekį vystančias mintis. Tokios mintys mūsų kanalais yra perteikiamos jums, kad tik jums būtų geriau gyventi. Tačiau kaip tas idėjas jūs vėliau panaudojate? Jūs net sugalvojote ir išdrįsote monopolizuoti jas ir pasisavinti tik sau, vienam ir keliems asmenims, jas užpatentuodami. Ir vien tik dėl to, kad galėtumėte iš jų panaudojimo gauti kuo daugiau pinigų sau.

Tačiau visos civilizacijos vystymo idėjos jums yra pateikiamos ne tam, kad jas privatizuotų sukčiai ir apgavikai, bet kad jos būtų visų. Ir kam jūs pačias geriausias mintis ir idėjas panaudojate? Ginklams kurti. Net ir atomo suskaidymo branduolinę reakciją jūs panaudojote bombai gaminti, o dabar patys tapote jos įkaitais, kada vieni kitiems ja pradėjote mojuoti kaip laukinis vėzdu. Jums dar per anksti turėti tokias idėjas. Tačiau tai, kas buvo manyta, kad jūs galite panaudoti pažangos labui, jūs naudojate savanaudiškiems tikslams. O tai ir yra degtuko jūsų rankose uždegimas jūsų pačių rankomis. Kiekvieną gerą darbą galima suteršti blogu motyvu. Jūsų motyvai yra savanaudiški. Dėl to jūsų civilizacija yra pavojuje, kad degtuko deganti liepsna nudegins labai didelį skaičių žmonių. Ir ne tik nudegins, bet sudegins visiškai. Bet tokį sprendimą pasirinkote patys ir laisva valia.
Ir vis tik, net ir šitame pačiame jau nebe degtuko, bet milžiniško gaisro sukeltame veiksme yra prasmė. Ji per kančias, per skausmus, kada išliks tik mažiau kaip trečdalis žmonijos, leis šitam išlikusiam trečdaliui žmonių suvokti šitokio planetinio degtuko sukelto gaisro pasekmes ir pamatyti, ką reiškia beatodairiškai savanaudiškas gyvenimas ir nusigręžimas nuo Tėvo savo širdyje.

Kada kalbu apie gaisrą, tada šitą žodį aš vartoju kaip simbolinį įvaizdį, kuris siejasi su degtuko uždegama liepsna. Tuo tarpu tikrovėje šitą gaisro liepsną jūs patirsite ir potvynių pavidalu, ir ligų pavidalu, ir prievartos ir karų pavidalu, ir chaoso ir tamsos pavidalu. Štai tada jums ir prireiks to tikrojo ir nematomo ramsčio, kada viskas, kas matoma atrodys taip, kad remtis nebebus į ką.
Turtai per akimirką nebeteks vertės. Ori užimama boso padėtis subliūkš kaip išleistas oro balionas, prezidentai ir karaliai nebeturės ką valdyti, nes valstybės be žmonių nebeteks prasmės.

Štai šitokioje aplinkoje ir pasireikš tie Tėvo gyvojo įtikėjimo sūnūs ir dukros, kurie patys jaus patį tvirčiausią ir patikimiausią ramstį savo viduje – Tėvą.

Aš jums sakiau prieš du tūkstančius metų apie būsimą Jeruzalės sugriovimą. Ir tas sugriovimas įvyko. Ir šiandien aš jums sakau apie jūsų naujosios Jeruzalės sugriovimą – apie jūsų dabartinės civilizacijos – sugriovimą, kuris bus kitoks negu buvo fizinis miesto sugriovimas. Tai bus jūsų pačių savanaudiško kelio pasirinkimas ir to kelio sukeltos pasekmės per mano ką tik išvardintus požymius.

Ir tai yra visos prasmės prasmė – net ir jūsų nusigręžimas nuo Tėvo leis kitiems suvokti tokio nusigręžimo pražūtingumą, o tuo pačiu pamatyti vienintelę teisingą kryptį, kuri visada išlieka tik su Tėvu, Tėve, ir atrandant Tėvą savo viduje. Savuoju nusigręžimu nuo Tėvo ir savo savanaudišku gyvenimu jūs ir suteiksite prasmę, kad kitiems, savo beprasmiu apsisprendimu ir gyvenimu, kuris buvo nukreiptas vien tik į save, bet ne į sielos brolius ir seses, pasitarnautumėte daugiau negu pasitarnavo jums kiti sielos broliai ir sesės mokydami jus gėrio ir tiesos. Tik nesėkmingai. Tačiau toji jūsų nesėkmė atneš sėkmę kitiems, kurie sugebės pamatyti prasmę visoje jūsų tragedijoje, kad jos nepakartotų patys.