122. Vaikų auklėjimo pagrindas ir gelmė

Mano mylimieji broliai ir sesės dvasioje, aš, Kristus, dar kartą noriu sugrįžti prie vaikų auklėjimo klausimo, kadangi šiandien jis niekur jums nėra aiškinamas. Įvairiausi vaikų psichologijos vadovėliai, įvairiausios knygos, skirtos vaikų auklėjimui nemoko bendravimo su vaikais, kaip pagrindinio dalyko, kuris visada turi būti grindžiamas pokalbiais apie Tėvą. Jūs daug kur prasilenkiate su tiesa, kada vaikotės vienadienių rezultatų, kaip užauginti vaiką, kad jis būtų sveikas, kad būtų linksmas, kad turėtų gerą ryšį su tėvais ir aplinka, bet visiškai neugdote suaugusio Tėvo vaiko. Štai kur yra jūsų visų dabartinių skausmų ir kančių šaknys. Jūs norite išauklėti vaiką tik tokį, koks jums patiems atrodo turėtų būti geras vaikas ar suaugęs žmogus. Tačiau kaip jūs jį tokį išauklėsite, jeigu patys nesate geri ir niekada nerodote gyvo pavyzdžio, į kurį ir galėtų lygiuotis jūsų vaikas. Būtent dėl šitos pačios problemos aš dar kartą norėčiau sugrįžti prie šito esminio žmonijos klausimo.

Šiandien visa vaikų auklėjimo ir švietimo sistema toli prasilenkia su Tėvo numatytu evoliuciniu individo dvasinio ugdymo planu. Dėl to ir reikia tai, kas su juo prasilenkia, atstatyti į vėžes.

Kada prieš daugiau kaip trisdešimt aštuonis tūkstančius metų mano sukurti Tėvo sūnus ir dukra, Adomas ir Ieva, kuriuos vadiname Materialiaisiais Sūnumis ir Dukromis, atvyko į jūsų planetą, tada jie turėjo pagrindinę misiją – sukurti violetinę rasę ir tuo pačiu pagerinti jūsų biologinį išsivystymą. Nuo jų misijos sėkmės priklausė ne tik jūsų biologinis atsparumas ligoms, bet ir dvasinis imlumas. Deja, jie savo misiją sužlugdė ir jūs violetinės jų gyvybės plazmos beveik negavote. Todėl dabar jums taip sunku suvokti dvasinius mokymus, kurių siekia tik labai mažytė žmonijos dalelė. Todėl jūs ir vaikus nežinote, kaip auklėti dvasiniu metodu, ne intelektualiu metodu, kuris vyrauja dabar.

Ir vis tik, Tėvo planas yra nesustabdomas, nes jis numatytas visos kūrinijos dvasiniam vystymuisi. Ir nė vienas nėra pajėgus jį sustabdyti ar nutraukti. Dėl to ir jums dabar tenka priimti pasirinkimą, ar jūs norite, kad ir kitos jūsų sielos brolių ir sesių kartos taip kankintųsi, kaip kankinatės jūs, ar, priešingai, norite jų kančias ne tik sumažinti, bet net prisidėti prie jų fizinio ir dvasinio augimo daug aukštesniu negu jūsų lygis šiuo metu. Sprendimas jūsų, kaip ir veiksmai, o vaisiais naudosis ateinančios kartos per jūsų vaikų, jūsų vaikaičių ir tolimesnių kartų išmintingesnius sprendimus ir veiksmus visose savojo aš gyvenimo sferose.

Adomas ir Ieva buvo atgabenti iš Satanijos sistemos, kuriai priklauso ir jūsų pasaulis, vadinamas Urantijos vardu, ir jų gyvybės plazma atitinkamu laiku įterpta tarp jūsų tolimųjų protėvių šiandien būtų jau davusi labai gerus ir genetinius ir dvasinius vaisius ir jums. Dabar gi Adomo ir Ievos vietoje turite būti jūs, ir daug aukštesnio lygio dvasiniu vaikų lavinimu kloti geresnius pamatus net ir genetiniam paveldėjimui ateinančiose kartose.
Dėl to, pirmiausia, jūs patys turite dvasiškai tobulėti, šitokį tobulėjimo kelią pasirinkdami sąmoningai, o ne blaškydamiesi iš vieno takelio į kitą ir vis patys nesuvokdami, kur gi esate. O kad susivoktumėte, jūs galite pasinaudoti šitais mano mokymais. Tačiau jie yra tik paviršutiniai ir skirti jūsų kasdieniam taikymui. Daug išsamesni ir daug gilesni yra perteikti tokiame Apreiškime, kuris vadinasi Urantijos Knyga, ir kuriame jūs galėsite perskaityti mano gyvenimo žmogiškuoju pavidalu nuoseklų aprašymą, kuris yra pateikiamas šitame Apreiškime man pritarus. Ten jūs susipažinsite ir su mano pastangomis, auklėjant savo mažesnius brolius ir seses po mano tėvo, Juozapo, tragiškos mirties, kada man tebuvo keturiolika metų. Tai jums padės susidaryti geresnį vaizdą tiek apie mano paauglio gyvenimą, tiek apie mano požiūrį į tuometinę mokymo sistemą, kuri draudė mergaitėms lankyti mokyklą, tad man nieko kito nebeliko, kaip pačiam imtis mokytojo vaidmens namuose ir savo sesutes mokyti tų pačių dalykų, kurių išmokdavau sinagogos mokykloje. Dabar gi aš norėčiau akcentuoti vaikų auklėjimą, kad suvoktumėte, jog nuo jų priklauso ramybė ir darna pačioje visuomenėje.

Nė vienas vaikas negimsta koks nors kitoks, kaip tik toks, kad būtų suformuotas jūsų aplinkos. Jis gimsta kaip tuščias popieriaus lapas, ant kurio, kaip dailininkas ant drobės, jūs galite nutapyti paveikslą, kuris galės raminti ir žavėti arba kuris kels daug skausmo ir kančios. Kiekvienas paveikslas atspindi dailininko charakterį ir jausmus.

Jūs, būdami vaiko tėvai, galite jį ugdyti šviesų Tėvo sūnų ar dukrą, bet galite tais dalykais visiškai nesidomėti ir patį vaiką palikti savo gyvulinio aš instinktų auka juos net sustiprindami. Šiandien jūs vaikus pamiršote, jūs matote tik lėles, kurias vadinate savo vaikais. Kada jums norisi pažaisti su lėle, tada jūs prie vaiko prieinate, o kada nebenorite, jūsų dėmesio vaikas prisišaukti nebegali. Tačiau net ir tai, kad vaikas nesulaukia jūsų išskirtinio ir kupino meilės dėmesio taip pat yra jo auklėjimas. Jis mokosi, kaip jam reikės bendrauti su savo vaikais. Vien tik Tėvo dvasia beldžiasi ir į jūsų pačių sielą, ir į vaiko sielą – suartėkite Tėvo meilės dvasiniu ryšiu, pažvelkite vieni į kitus ne trumpalaikių akimirkų ir malonumų tenkinimo žvilgsniu, bet nuolatiniu kupino meilės dvasinio bendravimo su vaiku ryšiu.

Tėvas ar motina niekada neturi pataikauti jokiems vaiko kaprizams, kurie griauna vaiko asmenybės charakterį iš vidaus. Aš esu mokęs savo apaštalus, jog išmintingas tėvas niekada neduos vaikui vandens gyvatės, jeigu ji atsidūrė tinkle su kitomis žuvimis, net jeigu vaikas ir prašo jos. Toks vaiko kaprizas gali labai brangiai kainuoti pačiam vaikui. Ar bus vaikas patenkintas, jeigu jo šita užgaida nebuvo patenkinta? Aišku, kad ne. Ar jūs, suvokdami pasekmes, dėl to irgi nepritarsite tokiam išmintingam tėvo sprendimui, kaip ir vaikas? Aišku, kad pritarsite. Jūs gi matote toliau ir aiškiau už vaiką, ir suvokiate, kad vaikas tokių tragiškų pasekmių sau pačiam dar nesupranta. Dėl to jokių prieštaravimų nekyla, kada yra toks akivaizdus galimos skaudžios pasekmės pavyzdys tėvui paklusus vaiko kaprizui. Tačiau kodėl gi jūs nematote lygiai to paties savo pačių šeimoje? Kodėl jūs esate tokie neišmintingi ir tokia didžiulė jūsų dalis dalinate vaikui gyvatę vos tik jis užsimano jos? Argi vien tik dėl to, kad patys esate kaip maži vaikai ir negalite suvokti tokių tragiškų pasekmių savo vaikams, kada jų kaprizus puolate tenkinti vos tik jūsų jaunoji atžala ko užsimano? Jokiu būdu ne, nes jūs esate girdėję ir iš savo tėvų, esate skaitę apie tai, kad vaikų lepinimas visada augina problemas vaikui augant, nes norai didėja ir auga su metais taip pat. Ir patys esate ne kartą patyrę, kaip šmėkšteli mintis, o ką reikės daryti dar toliau, kada prašoma vis didesnių ir didesnių dovanų. Ir dovanojate išsijuosę. Duodate vaikui gyvatę. Ir patys stebitės, kad problemos vis auga, jų sprendimui nėra galo, santykiai niekaip netvirtėja, jokios šilumos ir supratimo nėra. Vien tik galvos skausmas. Vaikas niekuo nesidomi, arba domisi ne tuo, kuo norėtumėte, kad domėtųsi. Ir vis stebitės, ko jam trūksta, kodėl toks nedėkingumas, kada viskas, kas geriausia šeimoje yra skiriama jam?
Pirmiausia jūs patys turite išmokti atskirti žuvis nuo vandens gyvatės. Tik tada galėsite būti tikri, kad neduodate jos savo vaikui. Juk aš pavartodamas šitą metaforą minty turėjau gyvatę ne tiesiogine prasme, bet visą gėrį ir blogį, koks yra gyvenime. Bet koks blogis gali atsigręžti labai pavojingu kampu prieš bet kurį iš jūsų ir visą visuomenę, jeigu jo nesistengti paversti gėriu. O kaip blogį paversti gėriu ir aiškina šitas mano mokymas.
Dabar aš jums galiu daug ir labai išsamiai aiškinti, kaip jūs turite auklėti savo vaikus, tačiau mano žodžiai jums taip ir liks tik tušti žodžiai, jeigu jūs patys nemėginsite atrasti Tėvo savyje. Ir tik atradę Tėvą savyje, jūs pajausite, kad tik dabar suvokėte, kaip reikia auklėti savo vaikus, kaip reikia su jais bendrauti, kaip reikia su jais augti drauge, kad jie pajaustų iš jūsų sklindantį gyvą Tėvo meilės tekėjimą. Ir kaip mat jie reaguos į šitą gyvą meilės virpesį. Dabar jūs Tėvo meilės virpesių nesugebate skleisti nuolat, nes vos tik nuo vaiko pasitraukiate, ir virpesius kaip mat užblokuojate savo viduje, nes kitus darbus einate dirbti be Tėvo meilės. Tik matydami savo mylimą atžalą, jūs galite šituos pačius Tėvo meilės virpesius išlaisvinti. Ir tai su sąlyga, jeigu nėra įtampos darbe, jeigu jūsų nevargina kitos problemos, jeigu jūsų mintys nėra užimtos kokiu nors susitikimu su draugais, jeigu nesiruošiate savo mintyse kokiam nors pasimatymui su kažkuo ir tą slepiate. Visos tokios mintys, kurios nėra nuspalvintos Tėvo meilės virpesių, šituos pačius virpesius akimirksniu užblokuoja. Ir jūs patys galite patikrinti, kada jūsų bendravimas su vaiku yra kupinas meilės ir nuoširdus, o kada tik išoriškas ir apsimestinis, tarsi neštumėte sunkią naštą, iš kurios kuo greičiau norėtumėte išsivaduoti.
Ir kada šitas dirbtinis bendravimas vis dažnėja, kada jo akimirkos vis ilgėja, tada jūsų vaikas nebejaučia iš jūsų sklidusių meilės virpesių, jis pradeda reikalauti iš jūsų dėmesio, jis nori su jumis bendrauti, o tuo metu jūs žengiate pirmą žingsnį jį nupirkti, paduodami jam pirmąją gyvatę – kokį nors barškutį, kad tik vaikas užsiimtų juo pats ir paliktų nors akimirkai jus ramybėje. Tai pirmoji jūsų bendravimo su vaiku klaida. Iš esmės ji prilygsta išdavystei. Klaida tą galima pavadinti tik dėl to, kad jūsų niekas nemokė, jog bendravimas turi būti be barškučių, o gyvas. Tačiau tai yra pirmoji jūsų išdavystė, kada vaikutis prašo iš jūsų meilės, jūs jos neduodate ir pakišate jos surogatą – verslininkų sugalvotus dirbtinius žaislus, kurie laikui einant darosi vis sudėtingesni ir savaime suprantama brangesni. Ir jūsų išdavystė vis gilėja, nes jūs ir patys jaučiate susierzinimą, kad vaikui žaislai greitai nusibosta, ir pirk jam naują. O tai brangus išorinio vaiko malonumo tenkinimas.
Vaikui būtinas gyvas ryšys, gyvas bendravimas, o jūs atsiperkate negyvais žaislais, kurie jokios vertės jo paties augimui neturi. Jums tik perša klaidingą nuostatą tiek vaikų psichologai, tiek darželių auklėtojos, tiek mokytojai, tiek pramonė, tiek reklama. Visa tai vaiko charakterio neugdo.
Priešingai, tai skatina vaiko nenutrūkstamų kaprizų augimą. Ir jūs vėl ir vėl kišate vaikui gyvatę, nes būtent jis jos ir prašo. O savo gyvą bendravimą su vaiku jūs suvedate iki paties minimumo. Tačiau ir tas pats minimumas nėra gyvas bendravimas. Jeigu jūs su vaiku pasikalbate minutę kitą, jau mintyse esate kur nors kitur ir stengiatės atsiriboti nuo tokio bendravimo su vaiku kuo greičiau. Ir vėl vaikas iš jūsų negauna Tėvo meilės virpesių, jis negauna gyvojo Tėvo gyvo vandens savo sielai. O iš kur jis gaus, jeigu jūs patys jo neturite, jeigu jūsų paties indas yra tuščias. Dėl to ir stengiatės kuo daugiau apipilti vaiką tik išoriniu dėmesiu be vidinės gyvybės.

Ar galite atlikti kokį nors darbą, jeigu jam neskirsite viso savo dėmesio, gerai? Aišku, kad ne. Kiekvienas darbas tam ir skirtas, kad sutelktumėte visą dėmesį. Ir kas šitą pažeidžia, tas labai dažnai turi patirti skaudžių pasekmių, net ir dirbdamas nedidelį darbą. Ir jeigu dar tam darbui atlikti turi būti panaudojami instrumentai, ypač aštrūs, ar įrenginiai, tai jūs galite ir susižeisti ar sužeisti kitus.
Vaiko auklėjime tai yra dar pavojingiau. Jūs galite sužeisti arba ir viso sunaikinti vaiko sielą. Tai didžiausias, koks tik gali būti skausmas visai kūrinijai, kada siela nebeturi jokių galimybių išsiskleisti, kad pakiltų laisvam skrydžiui po prisikėlimo.

Dėl to, augindami vaiką, jūs turite būti visą laiką labai atidūs. Niekada nebūti tokie, kad jūsų mintys suktųsi kitur. Visada būdami su vaiku bendraukite su juo nuoširdžiai. Jūs tapote nuoširdžiais jausmais grindžiamą paveikslą. Pagal jį spręs ir apie dailininką. Pagal jūsų vaikus spręs kiti ir apie jus. Ir jeigu jūs visą laiką būdami su vaiku bendrausite nuoširdžiai, visą laiką būsite jam atsivėrę, tai toks ryšys pranoksta bet kokius barškučius ar bet kokius, kad ir labai brangius ir gražius, bet negyvus žaislus. Ir jūsų tokio gyvo ryšio neatstos jokie patys brangiausi žaislai.
Gyvas bendravimas – tai ne kas kita, kaip šnekėjimasis su vaiku. Kalbėkitės su juo nuolat. Pasakokit apie savo jausmus, pasakokit apie aplinką, sekit savo pačių kuriamas gražias pasakas, dainuokit jam. Ir viską darykit labai nuoširdžiai, visą laiką ne pamėgdžiodami vaikučio garsus, bet nuolat kartodami normalius savo kalbos taisyklingus žodžius.

Ir tada patys pamatysite, kokie šitie mažyliai yra imlūs ir kiek daug gali suvokti.

Kada jūs neleidžiate jiems patiems kilti iki jūsų lygio, palaipsniui, bet patys pataikaudami, prisiderinate prie jų lygio ir pradedate kalbėti jų kalba, tai iš kur gi jam girdėti normalią kalbą ir išmokti ją greičiau ir geriau. Gyvas bendravimas – tai ir žaidimas drauge. Jūs patys galite sugalvoti daugybę žaidimų. Jūs esate kūrėjas. Jūs gi tapote paveikslą. Leiskite savo fantazijai skrieti, tegu ji pasireiškia bendravime su vaiku, jeigu jai nėra kur pasireikšti kitur. Tuo pačiu jūs lavinsite ir vaiko protą. Ir daug labiau negu bet kokie negyvi žaislai. Tačiau svarbiausia jūs turite visur aiškinti aplinką ir tos aplinkos Šaltinį – Tėvą. Vaikas turi nuo pat mažumės patirti, kad visoje aplinkoje yra mylinti Tėvo ranka, kuri visada padeda ir nuramina, net labiau negu jūsų. Visa tai nusės mažyliui į pasąmonę. Ir jam leis daug geriau pažinti Tėvą, jam augant toliau. Jūs taip auginsite savo vaiką nauju Tėvo sūnumi ar dukra visai kūrinijai, kaip tą ir numato Tėvo evoliucinis mirtingųjų tobulinimo planas. Ir šitaip ugdysite gėrio ir meilės daigus jo sieloje, kuri galės daug anksčiau pasireikšti gėrio mintimis ir darbais. O tai turės milžiniškos įtakos ir vaiko fizinio kūno sveikatai. Vaikas augs daug stipresnis ir sveikesnis už savo bendraamžius, kurie nebus auklėjami tokiu keliu.

Šeima ir turi suvaidinti pagrindinį vaidmenį, kad žmonija pasuktų dvasinio vystymosi keliu. Dėl to jokie vaikų lopšeliai ir darželiai šitokios užduoties išspręsti negali. Ši užduotis numatyta vien tik šeimai. Todėl palaipsniui, vaikų lopšeliai ir darželiai išnyks, nes jiems nebebus poreikio. Visi vaikai augs tik šeimose. Našlaičiai bus įsūnyti irgi visi. Dabar mano žodžiai jums neatrodo įtikinami. Tačiau bus būtent taip, kaip sakau aš. Pamestinukų vaikų taip pat nebeliks. Kad šitas laikas ateitų greičiau, daug priklauso nuo jūsų, kiekvieno, asmeninio apsisprendimo atsigręžti į Tėvą, surasti Jį savo viduje, ir savo visus darbus paskirti tik Jam, visą savo gyvenimą pašvęsti tik Jam ir gyventi pilnakraujį ir labai aktyvų kasdienį gyvenimą, tik jam suteikiant Tėvo meilės ir tarnavimo motyvą.