Kada aš buvau atėjęs žmogiškuoju pavidalu, tada lygiai taip žmonės domėjosi, kas vyksta kituose kraštuose. Ir vienintelis tokių naujienų šaltinis buvo keliavimas. Aš tikrai patyriau daug malonių akimirkų bendraudamas su kupranugarių vilkstinių keleiviais, keliavusiais per Nazaretą po visą tuometinės Romos imperijos pasaulį. Nuo pat vaikystės man pasisekė, kad tiek daug galėjau bendrauti su įvairiais žmonėmis, nes labai daug vilkstinių varovų ateidavo pas mano tėvą į jo nedidelę kalvę, kad jis sutaisytų, kokius nors sugedusius diržus su metalinėmis sagtimis ar kupranugarių pakinktus. Mat tėvas taip pat, kada prispirdavo reikalas dirbo ne tik staliumi ar kalviu, bet ir tvarkė kupranugarių pakinktus, diržus, ir įvarius odinius krepšius.
Aš labai gerai įsidėmėdavau žinias, išgirstas kalbantis tėvui su atvykėliais, apie kitus kraštus. Man pačiam labai norėjosi pamatyti tuos kraštus, kad ir pats galėčiau patirti tokį įvairų gyvenimą, kokį patirdavo vilkstinių varovai, keliaudami ištisomis savaitėmis po Viduržemio jūros pakrantę, ar tolyn į Romos imperijos gilumą. Aš norėjau ne klausytis, ką kalba kiti, bet pats dalyvauti tuose pokalbiuose. Ir labai anksti pradėjau ir pats klausinėti atvykėlių tai, kas man buvo įdomu. Jeigu tėvas labiau domėjosi keliavimų saugumu, kaip dažnai karavanus galėdavo užpulti ir atimti visas prekes plėšikai, tai mane labiau intrigavo tų žmonių gyvenimo kasdienis patyrimas. Aš labai norėdavau sužinoti apie įvairių kraštų papročius, kaip žmonės bendrauja, kuo jie kasdien kvėpuoja, kuo gyvena. Dėl to vis dažniau ėmiau juos šito klausti ir pats. Ir mano klausimai jiems atrodydavo tokie rimti, kad jie rimtai ir atsakinėdavo. Atsakinėdavo ne kaip vaikui, bet kaip suaugusiam. Tačiau juos išgąsdindavo mano klausimai apie įvairių kraštų religiją, apie tų tautų tikėjimą į Dievą, nes jie tokiais dalykais kituose kraštuose mažai domėdavosi, kas prasilenkdavo su jų pačių tikėjimu. Taip, kad net ir kelionių metu jie negalėdavo pamatyti tų tautų gyvenimo iš vidaus, matydavo tik tiek, kiek patiems tekdavo susidurti su kitonišku gyvenimu savo kasdieniuose reikaluose. Ir ne daugiau. Štai dėl to man pačiam vis labiau ir labiau ėmė kilti nenumaldomas troškimas patirti tų tautų gyvenimą iš vidaus, susipažinti ne tik su jų išoriniu, ir tik materialioms akims matomu gyvenimu, bet pajausti savo visa siela, kuo kiti žmonės kvėpuoja savo viduje, kokia yra jų gyvenimo dvasia.

Kada dabar jūs turite tokias įvairiapuses naujienų perteikimo priemones, tokias greitas keliavimo priemones, jūs patys galite vieni su kitais bendrauti daug laisviau negu anais laikais. Ir jūs galite padėti tiems, kurie dėl įvairių priežasčių patys keliauti negali. Jūs galite tas keliones parodyti per televiziją ar internetą, galite jas aprašyti laikraščiuose ir knygose, galite pasakoti apie jas per radiją, kad kuo daugiau žmonių pažintų vieni kitus. Tačiau visa tai jūs turite daryti ne žvelgdami iš paviršiaus, lygiai taip, kaip žvelgdavo vilkstinių keliauninkai, bet turėtumėte patys dalyvauti kitų kraštų kasdienio gyvenimo patyrime iš vidaus. Turistas niekada nepamatys bet kokios kitos tautos gyvenimo, jeigu jis bendraus tik su vietiniu gidu ir vaikščios tik tais maršrutais, kurie yra numatyti ekskursijoms. Tokios kelionės nesuteikia kitos tautos pažinimo tikrojo skonio, tai lygiai taip, kaip būtų valgomas nesūdytas maistas. Valgai ir jauti, jog kažko trūksta, kad liežuvis jaustų viso skonio pilnatvę.

Būtent dėl šito skonio pilnatvės aš ir keliavau pats tiek po Viduržemio jūros pakraščius, tiek ir pačia jūra, aplankydamas salas, tiek ir pasiekdamas ir Romą, ir Atėnus, ir daugelį kitų miestų, kad juose pagyvenčiau ir praleisčiau laiką su paprastais žmonėmis, kad iš bendravimo su jais galėčiau pažinti jų gyvenimą tokį, kokio per trumpą laiką negali pamatyti vien tik materialių akių žvilgsnis, kad ir kaip to norėtų.

O geresnis kitų pažinimas suartina vienus su kitais. Juk kada bendrauji su paprastais žmonėmis, tai ne tik tu sužinai apie kitus, bet ir kiti sužino apie tavo kraštą, kuriame jiems gal ne tik neteko būti, bet gal niekada ir neteks. Ir tada pajunti, kad tu net ir būdamas vienas, tuo metu atstovauji visam savo kraštui, nes kiti į tave žvelgia taip, tarsi tavajame krašte visi žmonės yra tokie, kaip tu.

Dabartinis jūsų keliavimas yra įspūdžių ir pramogų ieškojimas, o turėtų būti jūsų pačių gilesnio požiūrio į žmogų siekimas, kad plėsdami savo pažinimą, jūs galėtumėte su savo sielos broliais ir seserimis suartėti. Lygiai taip ir tie, kurie jus sutinka kituose kraštuose, į jus žvelgia ne kaip į savo sielos brolius ir seseris, bet kaip į atvykėlius, iš kurių galima pasipelnyti.

Turizmo tikslas dabar visiškai neatitinka tikrojo savo turinio, nes jis vietoje pažinimo ir suartėjimo tarp įvairių kultūrų, savanaudiškų verslo žmonių, yra paverstas pasipelnymo šaltiniu. Tokia veikla yra žalinga pačiam turizmui.

Ir vien tik dėl to, kad jūs nesate atradę Tėvo savyje, jūs nedrįstate turizmo krypties iš komercijos pakeisti į suartėjimo priemonę, kad žmonės galėtų apsigyventi ne prabangiuose viešbučiuose, bet šeimose, ir drauge su tomis šeimomis dalyvauti jų kasdieniame gyvenime, o vakarais susiburti į vieną išplėstą bendrą šeimą, kad vieni su kitais geriau susipažintų ir pasidalintų savo patyrimais.
Dabar jūsų žvilgsnis yra nukreiptas į girdėtus ar matytus pastatus, architektūros statinius, pramogas ir atsipalaidavimą, bet visiškai už akiračio palikdamas paprastą žmogų ir jo kasdienio gyvenimo paragavimą iš vidaus.

Toks turizmas jums atrodo gal net neįmanomas, bet ateityje jis bus labai paplitęs visoje planetoje. Vien tik išorinio blizgesio akims ir patogumo materialiam kūnui ieškojimas kitoje aplinkoje niekuo nesiskiria nuo jūsų gyvenimo savame krašte, kur irgi siekiate tik paviršiuje blizgančių dalykų. Dėl to toks turizmas suteikia jums daug įspūdžių ir malonumų, bet neugdo jūsų sielos, neleidžia jai atrasti naujų savo brolių ir seserų, gyvenančių kitokioje aplinkoje, turinčių kitokią gyvenimo tikslo bei prasmės ir Dievo sampratą, priklausančių net kitai rasei.

Ir savo betarpišku bendravimu šeimose, jūs galėtumėte praplėsti ir tų šeimų požiūrį. Ir visiškai nesvarbu, kad jūs negalėtumėte susikalbėti jų kalba, kalbėtų atsivėrusių sielų kalba, kuri yra bendra visiems. Jūs daug ką suprastumėte iš konkrečių gestų, veiksmų. O vertėjas kasdien gyventų vis su kita šeima, kad bent vieną dieną jūs galėtumėte giliau pabendrauti su tos šeimos nariais. Tuo tarpu vakarais vyktų visų bendras suėjimas vienoje iš šeimų.

Kol toks turizmas neegzistuoja, tol atrodo, kad jis būtų nepopuliarus, gal net varginantis. Tačiau kuo greičiau jis bus pradėtas, tuo daugiau jūsų norės jame dalyvauti. Tereikia tik pertvarkyti save. O toks pertvarkymas yra vienas vienintelis – atrasti Tėvą savyje, kad visus žmones, nesvarbu, kur jie gyventų ir kokios rasės būtų, laikytumėte savo sielos broliais ir seserimis. Ir tada patys pradėsite trokšti pažinti tuos kituose kraštuose gyvenančius sielos brolius ir seseris ne žvelgdami per turistinio autobuso langą, bet betarpiškai bendraudami su jais pačiais, su jų šeimomis, su jų vaikais. Ir tada imsite vis labiau ir labiau suvokti, kad ir jie yra lygiai tokie patys Tėvo vaikai, kaip ir jūs, turintys savo meilę ir skausmą, savo džiaugsmą ir liūdesį, savo kasdienes problemas ir svajones. Ir tada jūs pradėsite visiškai kitaip žvelgti į tuos vaizdus, kuriuos dabar perša televizija ir spauda. Jūs patys praregėsite ir suvoksite, kad visą laiką buvote nuodijami vien tik lėkštais pajuokavimais, išoriniu paviršiniu blizgesiu ir gausybe prievartos scenų tiek filmuose, tiek žinių laidose ar laikraščių ir žurnalų puslapiuose.