Aš jums jau buvau užsiminęs apie tą kelią, kaip užmegzti nuoširdų ir gyvą ryšį. Dabar dar pakartosiu, nes tai yra pats svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime – užmegzti gyvą bendravimą su Tėvu.

Jeigu prieš du tūkstančius metų, kada aš buvau tarp jūsų ir kaip vienas iš jūsų, nebūčiau bendravęs su Tėvu, aš nebūčiau galėjęs pasisemti iš Jo išminties, ramybės, kantrybės, ryžto, drąsos, o labiausiai, meilės, tai jokiu būdu aš nebūčiau galėjęs savosios užduoties įvykdyti iki pat galo. Tik gyvas ryšys su Tėvu, mane, kaip mirtingąjį, palaikė per visą mano gyvenimą žmogiškuoju pavidalu, kada aš pajutau vis daugiau ir daugiau, kad Tėvas yra toji tvirčiausia uola, ant kurios aš galiu stovėti ramus net ir pačios didžiausios audros pačiame verpete.

Ir šitas pats Tėvo suteikiamas gyvas ryšys yra šiandien prieinamas ir jums, kiekvienam. Neatstumkite jo, neignoruokite jo, nebijokite jo, naudokitės juo, nes jis yra sumanytas paties Tėvo ir jūsų visų labui.
Nesvarbu kokioje jūs būtumėte vietoje, nesvarbu, koks būtų dienos ar nakties metas, šitas ryšys yra jums, kiekvienam, prieinamas visada ir visur. Tik jis atsiveria jums tada, kada jūs viską pasaulyje užmiršę nuoširdžiai pradedate kalbėtis su Tėvu, kaip su nuoširdžiausiu ir patikimiausiu draugu. Jūs pasakojate Jam apie savo sunkumus, skausmus, ir vargus, pasidalinate su Juo savo džiaugsmais ir maloniais pergyvenimais, su Juo jūs kalbatės iš visos širdies, nes taip gali kalbėtis tik atsivėrusi siela. O kad lengviau būtų jums atsiverti, kad protas apsiramintų, tai prieš tai savais žodžiais ištarkit tyliai: “Tėve, aš skaičiau Jėzaus mokymus, jis pasakojo apie šitokį įmanomą bendravimą su Tavimi, aš šlovinu Tave, kaip patį nuostabiausią Tėvą, kuris nusileidžia iki paties mažiausio, kad su juo bendrautų. Aš noriu su Tavimi bendrauti, todėl aš noriu pasipasakoti viską, kas šiandien mane neramina ir džiugina, kas vargina ir skaudina, kas painioja ir klaidina, kas man padeda ir teikia džiaugsmą. Tėve, tik Tu gali suprasti mane, nes Jėzus aiškino savo mokymuose, kad Tu esi ir mano viduje. Dėl to ir gali mane suprasti kaip niekas kitas, kuris į mano vidų patekti negali.”
Ir viską pasipasakokite apie save, apie savo gyvenimą. Šitas pasakojimas yra reikalingas jums. Tėvas jus pažįsta iš vidaus ir net geriau už jus. Šitas pasakojimas reikalingas jums, kad atsiverdami savo siela jūs nuramintumėte savo protą, nes tik nurimęs protas gali išgirsti, ką sako Tėvas, ką sakau aš.
Ir kada pasipasakosite apie save, iš pačios sielos gelmės, kad net ir ašaros galės vilgyti jūsų akis, nesidrovėkite jų, tai nuoširdumo ašaros, tai skaisčios sielos ašaros, jau galinčios pareikšti ir savo nuostatas, tada ramiai patylėkite ir pasėdėkite. Dėl nieko nesisielokite. Jeigu ir neišgirsite Tėvo balso, nesijaudinkite. Tėvo balso virpesiai yra labai aukšto dažnio, o jūsų siela dar neturėjo kur iki šiol pasireikšti, kad pati galėtų irgi tokio aukšto dažnio virpesius pajausti. Ją visą laiką nustelbdavo jūsų žmogiškojo gyvulinio ego žemi virpesiai, kurie jus ir laikė vien tik materialaus mąstymo vergovėje. Dėl to jūsų sielai gali prireikti nemažai laiko tokiems nuoširdiems pokalbiams su Tėvu ir tokiems tyliems ir ramiems pasiklausymams, kad ji pati galėtų priprasti prie vis dvasingesnių ir dvasingesnių tokio atsivėrimo akimirkų ir tuo pačiu pasiekti Tėvo virpesių aukštesnį lygį, kad tuo pačiu išgirstų ir Tėvo pranešimus, skirtus būtent jai.

Tik nuoširdžios ir atkaklios pastangos atneša sėkmę ir siela sulaukia palaimingo atlygio – išgirsta Tėvą, kalbantį jai. Tai tokia akimirka, kada ji niekaip nebegalės likti tokioje pasyvioje padėtyje, kaip iki šiol. Ji pradės vis labiau ir labiau pareikšti savo tvirtėjantį balsą ir nuostatas žmogiškojo egoistinio proto atžvilgiu, kad ateis laikas, kada žmogiškasis protas pasiduos daug aukštesniam ir skaistesniam sielos proto mąstymui, kuris visada remiasi Tėvo vedimu iš vidaus ir daug gilesne išmintimi, taip pat sielos protą pasiekiančia iš Tėvo, per Jo dvasią, Minties Derintoją.

Vien tik šitas ryšys, gyvas ryšys su Tėvu, žmogų pakeis tiek, kad jis nebejaus nepasitikėjimo savo jėgomis. Jis ne tik pajaus Tėvo realumą, ar mano realumą, priklausomai nuo to, su kuriuo iš mūsų bendraus, bet jis taip pat pradės ir kitiems savo sielos broliams ir seserims skleisti didesnę šviesą, nes jis gaus tokių mokymų, kokių nė vienas dar nebus perskaitęs ir girdėjęs iki tol tokiais suprantamais ir paprastais žodžiais, nes šis Tėvo sūnus ar dukra dalinsis ne tik pačiu mokymu, bet ir savuoju patyrimu, o ne cituos skaitytus, ar girdėtus iš kitų, mokymus.

Toks dalinimasis savuoju patyrimu yra daug veiksmingesnis, negu sausas kitų skaitytų ar girdėtų mokymų atpasakojimas. Dalinantis savuoju patyrimu visada dalyvauja pati to besidalinančiojo siela, kuri būtent ir patyrė visa tai, ką žmogus pasakoja kitiems. Ir kai kuriomis akimirkomis, kada ir vyksta pasidalinimas patyrimu, siela pasiunčia į žmogaus materialų protą savo aukštesnius virpesius, kad žmogus akimirką vėl patiria tokius pačius pojūčius, kokius juto, tik daug stipriau, paties bendravimo su Tėvu metu. Ir nuoširdus besiklausantysis ar net keli, daug imliau reaguoja į tokio patyrimo perteikimą negu į kokios nors, net ir panašios, informacijos atpasakojimą be paties patyrimo.

Štai dėl ko patyrimas yra labiau vertinamas negu vien tik teorinis samprotavimas, kad ir labai išmintingas. Patyrimas suteikia augimą patiriančiajam, o dalinantis juo su kitais, taip pat yra perduodami aukštesni energetiniai virpesiai besiklausantiems, nes pati siela siunčia savo tiesioginius ir aukštesnius virpesius, ne vien tik žmogaus sąmonė, kurios virpesiai yra daug žemesni.

Gyvas bendravimas su Tėvu, ar su manimi, yra ne tik jūsų asmeninis ugdymas, bet lygiai taip ir visos visuomenės dvasinis vystymas. Prieš du tūkstančius metų mano sielos broliai ir sesės tokių galimybių dar neturėjo, nes dėl Liuciferio maišto, būtent šios vienodos galimybės buvo pažeistos. Ir man teko savosios misijos turinį išplėsti dar viena užduotimi – užbaigti Liuciferio maištą manosios visatos Satanijos sistemoje. Ir tą aš iki galo įvykdžiau, ant Hermono kalno atsilaikęs prieš Šėtono gundymus. Ir šituo pačiu pažeistos vienodos galimybės bendrauti su Tėvu vėl buvo atstatytos, kada aš sugrįžau pas Tėvą, ir kada mes pasiuntėme savo dvasias: Tėvas – Minties Derintojus į kiekvieno nesutrikusio proto vaiko vidų, aš – Tiesos Dvasią virš visų materialių kūnų, ir ji visada įeina irgi į vidų, kada tik žmogus nuoširdžiai šito prašo.
Dabar jūs visi turite nuostabias galimybes naudotis šitų pagalbininkų suteikiama pagalba, kaip ir Šventosios Dvasios pagalba, kuri niekada nebuvo nutraukta, net ir maišto izoliacijos sąlygomis. Ir jeigu tik jūs suvoktumėte, kaip jūs daug galite prisidėti prie visos žmonijos vystymo, prie jos dvasinio ugdymo, kiekvienas, jeigu tik jūs suvoktumėte, kiek mažai, jums prieinamomis galimybėmis, naudojatės, tai jūs puikiai suprastumėte, kodėl šiandien yra tokia apverktina padėtis jūsų planetoje, kodėl iki šiol jūs turite tiek daug kančios ir skausmo ne tik jūsų vidiniame gyvenime, bet ir fiziniame kūne, kurį vargina įvairios fizinės ligos.
Ir užtenka jūsų tik vieno, kokybiškai milžiniško žingsnio, įtikėti ir užmegzti su Tėvu gyvą ryšį, ir žmonijos vargai ir skausmai nuplauks kaip debesys danguje, kada net ir nepastebi žmogus, kas gi juos taip be pastangų nunešė kažkur tolyn.

Ir jums įtikėjus ir užmezgus ryšį su Tėvu, visi kankinantys vargai, jums visiškai nededant jokių šitiems patiems vargams įveikti pastangų, visi bus nunešti nežinia kur. Jų nebeliks.

Šiandien tuo jūs negalite patikėti. Bet aš žinau daug daugiau negu jūs galite net ir įsivaizduoti, kad tokius dalykus galima žinoti iš viso, nes apie tokių dalykų net patį egzistavimą jūs nieko nežinote. Dėl to, jeigu jūs mano mokymu pasiremsite ir pamėginsite juo pasinaudoti praktiškai jį pritaikydami savo kasdieniame asmeniniame gyvenime, jūs patys, kiekvienas, patirsite mano žodžių teisingumą.

Tačiau, ar jūs šitą mokymą taikysite savo gyvenime ar ne, spręsti jums, kiekvienam, asmeniškai. Net jeigu jūs ir susirinktumėte į grupę bendraminčių ir bendrai sutartumėte šitais mokymais pasinaudoti, vis tiek sprendimas būtų priimamas asmeninis, ne grupinis. Nėra nė vieno stipresnio poveikio, net ir pačioje vieningiausioje grupėje už Tėvo poveikį iš vidaus kiekvienam iš jūsų. Dėl to anksčiau ar vėliau, kiekvienas iš jūsų turės tokį apsisprendimą priimti. Vieninga grupė gali tokį asmeninio apsisprendimo kelią sutrumpinti arba palengvinti, bet vis tiek net ir pats dvasingiausias kolektyvas negali priimti asmeninio sprendimo už tą patį kolektyvo narį. Laisva valia gali pasireikšti tik tada, kada ji yra asmeninė, bet ne kolektyvinė. Kolektyvinė valia yra tada, kada nusprendžia dauguma, ir mažuma turi paklusti daugumos priimtam sprendimui. Tačiau ryšyje su Tėvu, dvasinio augimo kelyje, viską lemia laisvos valios sprendimas.