107. Jūsų įtikėjimas ir gimimas iš dvasios

Tačiau žmogus yra nepalyginamai daugiau negu žvėris ar gyvulys. Jis yra Tėvo sūnus ar dukra. Jis turi išlikimo galimybę, kurios neturi joks kitas jūsų planetos gyvūnas. Tik jūs galite būti pažadinti iš mirties miego. Nė vienas kitas gyvūnas prisikėlimo patirti negali. Ir tą užtikrina jums Tėvo padovanota asmenybės dovana. Būtent šitoji asmenybės dovana jus visus išskiria iš visos planetos gyvūnijos ir iškelia į nepasiekiamą jokiam kitam gyvūnui aukštį, nes jūs turite labiausiai išvystytas smegenis ir paties Tėvo padovanotą dvasią, Minties Derintoją. Ir būtent šitos dvi dovanos, kaip ir laisva valia, suteikia jums vienodas galimybes visiems prisikelti iš mirties miego. Ir šitas prisikėlimas visiškai nepriklauso nuo jūsų materialios turtinės padėties, užimamų pareigų, populiarumo, padarytų gerų ar blogų darbų, rasės, religijos, intelektualaus išsivystymo, santykių šeimoje ir bet kokių kitų dalykų, išskyrus vieną vienintelį – įtikėjimą. Būtent tik įtikėjimas nulemia jūsų prisikėlimo laiką. Ir jeigu tik jūs įtikite, tada jūsų gyvenimas tiek pasikeičia, kad labai greitai jūs ir patys, kiekvienas, imate pastebėti savo pasikeitusį požiūrį į aplinką. Ir palaipsniui jūs pamatote, kad vis atlaidžiau ir atlaidžiau vertinate kitų veiksmus.

Įtikėjimas yra jūsų gyvas ryšys su Tėvu, kada jūsų gyvenimas įgauna prasmę atiduoti visas savo pastangas, kad kuo geriau būtų kitiems. Tai nereiškia, kad kitiems jūs pataikaujate. Priešingai, jeigu anksčiau pataikavote, tai dabar, įtikėjus, pataikavimas išnyksta, nes savasis žmogiškasis gyvulinis ego ima silpti, o jo vietą vis labiau ir daugiau užima Tėvo jums padovanotos asmenybės tikrasis dieviškasis ego, kuris neturi nė menkiausio noro įsiteikti žmogiškajam gyvuliniam ego. Jūsų dieviškasis ego neieško sau naudos kitų sąskaita, lygiai taip, kaip jis nesiekia visomis priemonėmis iškilti virš kitų žmonių ego, kad galėtų pasidemonstruoti savo veikla prieš kitus.
Tačiau jis nesistengia ir slėptis už kitų nugaros, kada jam pasireikšti yra sudarytos galimybės, kurios visada tam pasireiškimui yra sudarytos, tik žmogiškasis gyvulinis ego trukdo dieviškajam ego jas pamatyti ir jomis pasinaudoti, kad šituo savo tarnavimu kitiems jis ir pats tvirtėtų, o tuo pačiu vis labiau nustelbtų gyvulinio ego proto balsą.

Įtikėjimą jūs galite stiprinti malda ir gyvu pasikalbėjimu su Tėvu. O kada vis labiau ir labiau pajausite sielos troškimą tarnauti kitiems, nesiekiant sau jokių atlygių, kada vis nuoširdžiau ir nuoširdžiau bendrausite gyvai su Tėvu, savais žodžiais, savomis mintimis, tada patys patirsite savo gimimą iš dvasios, apie kurį aš jums buvau užsiminęs. Jūs tebeturėsite savo dabartinį fizinį kūną, bet jūsų charakterio blogos savybės jums pačiam netikėtai pavirs geromis savybėmis. Jūsų viduje įsiviešpataus Tėvo meilė, kurią jausite visą laiką. Ir būtent per šitą Tėvo meilę, per gyvą ryšį su Tėvu ir praktinį tarnavimą visiems, jūs pamatysite, kad jūsų gyvulinis žmogiškasis ego yra išnykęs, jį pakeitė dieviškasis ego, kuriam visi žmonės, netikėtai, tapo sielos broliais ir sesėmis.
Ir dabar tarpusavio santykiai atsirėmė į Tėvo realiai patiriamą meilę. Ir toliau jie vis gerėja, nes Tėvo meilė vis labiau ir labiau yra patiriama, kuo daugiau jos atiduodama kitiems, be jokio išskaičiavimo. Ir tik dabar net ir savame mieste, o ne tolimoje šalyje, kiekvieną sutinkamą žmogų, savo sielos brolį ar sesę, nori apkabinti, priglausti prie krūtinės, ir pabučiuoti. Ir šitas noras yra realus, nes jis yra iš pačios sielos gelmės, kurioje Tėvo meilė ir įleido savo gyvą šaknį, kad vis tvirčiau ir tvirčiau augtų tvirtas ir gyvas Tėvo meilės medis, nešantis gerų darbų dvasios vaisius.

Ir dabar žmogus ne tik suvokia, bet ir realiai patiria, kad jame nebeliko baimės net šešėlio. Jis nustojo bijoti, kad kam nors perdaug atsivėrus, kas nors gali šitą jo nuoširdumą panaudoti prieš jį. Jis nebebijo to, ko anksčiau bijojo ne kas kita kaip jo žmogiškasis gyvulinis ego, kuriam svarbiausia buvo jis pats. Dabar, gimus dieviškajam ego, svarbiausias dalykas yra kiti, visuma. Dėl to nebeliko to, kam gali pakenkti kiti.

Štai būtent dabar net ir tolimame krašte tas pats mirtingasis jaučiasi patogiai ir nepatiria jokios baimės ar įtampos, kad demonstruotų išskirtinius jausmus šiame tolimame krašte sutiktam tautiečiui. Dabar jam visi žmonės yra tapę savais, nepriklausomai nuo rasės, religijos, ar kalbos. Dabar dieviškasis žmogaus ego į aplinką žvelgia Tėvo žvilgsniu. Jis visiems rodo lygiai tą pačią meilę, kokią ir pats gauna ir patiria iš Tėvo. Ir tokiam žmogui nebelieka skirtumo tarp šeimos narių, draugų, bendramokslių, bendradarbių, praeivių gatvėje. Jis jiems visiems spinduliuoja tuos pačius Tėvo meilės virpesius, kuriuos jis ir pats patiria.

Tačiau, kol kas, tik vienetai iš jūsų visame pasaulyje esate gimę iš dvasios. Dėl to net ir tų gimusiųjų iš dvasios Tėvo vaikų elgesį varžo jūsų pačių suformuotas nenormalus ir priešiškas tarpusavio elgesys. Dėl to ir jie priversti varžyti atvirus meilės protrūkius, kuriuos demonstruoti veržte veržiasi jų sielos. Lygiai taip, kaip ir Tėvas apriboja savo meilės virpesius jums, kiekvienam, pagal jūsų, kiekvieno, norą, tuos Jo meilės virpesius gerti. Lygiai taip, kaip Tėvui skaudu, kada jūs atstumiate Jo dalinamą, be perstojo siunčiamą jums meilę, taip ir Jo vaikams, kurie jau yra gimę iš dvasios, yra skaudu, kada jie irgi negali atvirai su jumis dalintis šitais pačiais Tėvo meilės virpesiais, kad jūsų neišgąsdintų. Todėl jie savo veiksmus priversti varžyti. Tačiau jie siunčia šituos pačius meilės virpesius tiek jums visiems, ir kiekvienam, tiek ir visai kūrinijai, vidiniu spinduliavimu, jums net nematant ir nesuvokiant. Ir visa tai jie daro jūsų labui, visumos labui.

Ir mano šitie mokymai, kuriuos jūs dabar skaitote, taip pat yra skirti tam, kad tokių gimusių iš dvasios mirtingųjų daugėtų, kad jūs ir patys pradėtumėte mokyti kitus, jog visi esate sielos broliai ir sesės, visiškai nepriklausomai nuo to, kur gyvenate, kuo dirbate, kokius turtus turite, kokios religijos laikotės, kokiai rasei ar tautai priklausote, visi iki vieno esate sielos broliai ir sesės. Ir tik jūsų neišmanymas ir neįtikėjimas neleidžia jums pamatyti šito akivaizdaus dalyko – Tėvas yra vienas visiems.

Ir kuo greičiau jūs tuo patikėsite, kuo greičiau jūs įtikėsite, kuo greičiau gimsite iš dvasios, tuo greičiau paversite visą pasaulį Tėvo meilės žydinčiu sodu, kuriame visi bendru tarnavimu vieni kitiems vesite Tėvo meilės dvasinius vaisius, kuriais ir maitinsite savo sielas. Ir tada pamatysite, kad nebeturite savo žmogiškojo gyvulinio ego, kuriam dabar vergaujate ir skiriate visas pastangas ir energiją, kad jį dar daugiau augintumėte, o tuo pačiu ir dar labiau vienas nuo kito nusigręžtumėte ir nutoltumėte. O toldami vienas nuo kito, jūs tolstate ir nuo manęs, lygiai taip, kaip tolstate ir nuo Tėvo, kuris yra jūsų viduje, nes Jo neieškote savo pačių viduje, o mėginate ieškoti vien tik išorėje.

Bendravimas su Tėvu ir su manimi yra prieinamas kiekvienam iš jūsų. Nėra nė vieno, kuris būtų atstumtas ar kuriam būtų neįmanoma su manimi arba su Tėvu užmegzti ryšio atsigręžus į savo vidų ir nuraminus savo taip beprasmiškai jus varginantį ir nenurimstantį protą. Ir jūs patys tuo galite įsitikinti, tiktai pabandykite nusiraminti ir pasikalbėti su manimi ar su Tėvu, kuris ir taip visą laiką yra jūsų viduje, per savo dvasią, Minties Derintoją.

Jeigu Tėvas viską žino apie jus, kaip ir aš viską žinau apie jus, tai argi nebūtų logiška ir jums apie Tėvą ir apie mane sužinoti daugiau negu jūs žinote dabar? Argi jūs nenorėtumėte su manimi, arba su Tėvu pasikalbėti ir pabendrauti, kaip su gyvu Tėvu ir su gyvu manimi? Jūs tikrai, kiekvienas, šito norite, tik nežinote, kaip su Tėvu, ar su manimi, užmegzti šitokį gyvą ryšį, kad ir jūs galėtumėte išgirsti nuolatinius mokymus, kurie būtų skirti jums, taip, kaip juos girdi ir šis mano apaštalas, kaip juos girdi ir kiti nuoširdžiai šitokio bendravimo trokštantys ir šitaip nuoširdžiai bendraujantys mirtingieji. Jūs turite suvokti, kad kiekvienas iš jūsų esate vienodai mylimi. Ir kiekvienas iš jūsų turite vienodas galimybes su manimi ir su Tėvu bendrauti. Kiekvienam iš jūsų yra sudarytos vienodos sąlygos atsiverti savo Minties Derintojui, ar mano dvasiai, Tiesos Dvasiai, ir mano Partnerės, Visatos Motinos Dvasios, dvasiai, kurią jūs vadinate Šventąja Dvasia. Bet kiekvienas iš jūsų nevienodai šito atsivėrimo norite, ir dar mažiau šito atsivėrimo siekiate, manydami, kad tai nerealus dalykas, arba, kad jis neprieinamas jums, nes jūs nesate kuo nors ypatingi, nusipelnę, kaip nors išskirtinai pasižymėję.

Ir vis tik net ir šitas mano mokymas yra skirtas tam, kad jus nuramintų ir sustiprintų žengti tokį žingsnį ir leistų savo nepasitikėjimą išsklaidyti, kada ir jūs, kiekvienas šito trokštantis, galėsite įsitikinti tokiu prieinamu patyrimu ir jums.

Štai dėl ko jūs turite atsisakyti negyvų ritualų ir dogmų, kurios ir laiko jus paėmusios į savo nelaisvę jau per daugelį kartų, kad iš jūsų atėmė laisvą valią su Tėvu ir su manimi bendrauti kaip su gyvais, mylimais, ir mylinčiais asmenimis, o ne su dogmų išpažinimu, kurios jus tik atskiria ir nutolina nuo mūsų. Jūsų nuoširdus noras, pareikštas mums, net ir labai nedrąsiai, tikrai bus išgirstas. Ir jūs išgirsite ir Tėvą, ir mane, kalbančius jums.

Kiekvienas iš jūsų stengiatės sukurti kuo geresnį materialų gyvenimą tiek sau, tiek savo šeimai, ir tam paskiriate visas savo jėgas, visą energiją, visą gyvenimą, ir dėl to visiškai nepergyvenate, kad tarp šitų įtemptų ir nuoširdžių laiką ir energiją pasiglemžiančių pastangų nelieka vietos nuoširdžiam pokalbiui su Tėvu ar su manimi. Ir jūs vieni, vien tik savo pastangų dėka, einate per savo sunkų ir sujauktą gyvenimą, tiesiog jį švaistydami veltui ir net nesusimąstydami, kad jį iššvaistėte. Ir Tėvui, ir man labai skaudu matyti jus taip vargstančius ir viską atiduodančius už savo materialų gerbūvį ir visiškai nieko nedarančius dėl savo dvasinio gerbūvio, kuris ir yra esminis pagrindas jums, akliems mirtingiesiems.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų sukeisti šitą kūrinijos egzistavimo skaitiklį su vardikliu. Jūs turite suvokti, kad visa kūrinija sudaro visumą, kurios pagrindas, arba skaitiklis, yra dvasia. Net ir visos materialios visatos, net ir pats materialus Rojus, yra tiktai gyvenamoji vieta dvasioms. Ir būtent dvasių, sielų, ir net mirtingųjų dvasiniai tarpusavio ryšiai ir tarnavimas paverčia visą kūriniją gyva ir veikiančia. Bet ne atvirkščiai. Visos jūsų gyvenimo pastangos turi būti dvasinės ir nukreiptos į tarpusavio ryšių užmezgimą dvasinės meilės pagrindu visose savo veiklos sferose – politikoje, ekonomikoje, mene, sporte, moksle, švietime, kultūroje, šeimoje, religijoje, asmeninėje veikloje. Dvasinis mąstymas turi tapti jūsų gyvenimo skaitikliu, o materialus dabartinis mąstymas turi iš dabartinio skaitiklio vietos nusileisti į vardiklio vietą. Jūs turite suvokti, kad jūs patys tikrai pradėsite gyventi daug geriau, kada dvasinį skaitiklį atstatysite į savo vietą, kada jis užims viešpataujančią vietą, tada ir jūsų veikos materialus vardiklis įgaus visiškai kitokių atspalvių, kurių dabar net ir įsivaizduoti negalite. Ir jūsų visų materialus gerbūvis pakils neatpažįstamai, nes visą savo veiklą paskirsite Tėvui ir visumos labui, o ne sau ir savo šeimos labui.

O kad tokia padėtis įsivyrautų, kad jūs patys susivoktumėte, kaip gi tvarkyti savo įvairiapusę veiklą, jūs ir gausite mokymus tiek iš Tėvo, tiek iš manęs, jeigu tiktai šito sieksite nuoširdžiai ir atkakliai. Aš jus raginu, kiekvieną, nustokite būti tinginiai dvasinėje sferoje ir imkitės veiklos net ir taip, kaip imatės materialios veiklos. Šitaip jūs ne tik padėsite sau, bet ir visai kūrinijai, padėsite savo valstybei, ir visai žmonijai.

Kiekvieno iš jūsų dvasinės pastangos turi milžiniško poveikio visiems kitiems. Jūs jau turėjote puikiai suvokti iš mano ankstesnio aiškinimo, kad viskas visoje kūrinijoje yra tarpusavyje susieta ir veikia kaip sistema. Ir tik nuo jūsų, kiekvieno, asmeninio noro dvasiškai tobulėti, priklauso, kiek šita kūrinijos sistema veiks sklandžiau ar prasčiau vieno individo pasireiškimo joje požiūriu.

Jūs turite suvokti, kad sistemos jūs nepažeisite, bet savo asmeninį gyvenimą jūs galite paversti ugnikalniu, kuris niekada nejaus ramybės, o dėl to tik švaistys savo energiją tuščiai ir nesuvokdamas, kad ji pati jį artina prie pabaigos iš kurios nėra kelio į amžinąją ateitį. Todėl net ir visą gyvenimą nugyvenus visą laiką degančiu ugnikalniu ir iš kitų susilaukus daug gerų ir įvertinančių žodžių, sielos viduje liks šalta tuštuma, kuri nebegirdint savajam žmogiškajam gyvuliniam ego pagyrų, pasiners į dar didesnę tamsą ir pajus dar didesnį nerimą. Nei turtai, nei blizganti aplinka nebus toji sielą gaivinanti erdvė, kurioje palaimos būsenoje galėtų siela išskleisti savo sparnus laisvos valios skrydžiui Tėvo meilės oro srovėse.

Būtent dėl to, kad šitaip neatsitiktų, aš jus labai rimtai raginu, atsigręžti į Tėvą, esantį jūsų, kiekvieno, viduje, ir pradėti nuoširdžiai bendrauti su Juo.