Viena svarbiausių mirtingojo gyvenimo sričių yra tarpusavio santykiai, kurie pasireiškia visur, pradedant šeima, draugais, bendramoksliais, bendradarbiais, tautiečiais, tėvynainiais, žmonių ryšiais gatvėje, ar bet kokioje vietoje. Ir jeigu jūs atidžiau pažvelgsite, tuomet pastebėsite skirtumus, kaip jūs elgiatės skirtingai vis kitoje vietoje. Šeimoje jūs daug daugiau atsipalaiduojate ir galite sau leisti būti tiek labiau mylintys, taip, kaip meilę suvokiate jūs, tiek labiau pykstantys ar nepakantūs. Su draugais jūs save varžote daugiau, neleidžiate sau išsilieti taip, kaip šeimoje. Su bendradarbiais, savo veiksmus dar labiau suvaržote. Su žmonėmis gatvėje jūs net nebendraujate. Tačiau, jeigu kur nors išvykstate toliau iš savo miesto ar valstybės, tada net ir jums, kiekvienam, nepažįstamas iki tol žmogus tampa artimas ir norite jį užkalbinti, norite su juo pasidalinti savo patyrimais, paklausti ir apie jo patyrimus. Ir kuo toliau esate nuo savo valstybės, tuo artimesnis atsiranda ryšys su savo tėvynainiais.

Tačiau visą šitą laiką jūs esate vienas ir tas pats žmogus. Jūs netampate kitu žmogumi, kada bendraujate su draugais ar bendradarbiais, kada būnate savame mieste ar tolimame krašte. Tai kodėl jūsų elgesys vis tik yra taip smarkiai sąlygojamas aplinkos, kodėl jūs vis tik taip nevienodai elgiatės, net ir būdamas vienas ir tas pats žmogus?

Jūsų skirtingą elgesį skirtingose situacijose su skirtingais žmonėmis apsprendžia jūsų savasis žmogiškasis ego. Kaskart iš pasąmonės jis gauna, net sąmoningai ne iki galo suvokiamus žemus virpesius, kurie ir motyvuoja žmogaus sąmonę vienokiam ar kitokiam elgesiui. Žmogaus savanaudiškas gyvulinis protas tuoj pat smegenyse pradeda veikti kaip pats greičiausias kompiuteris, tuoj pat vertindamas aplinką ir įmanomas pasekmes, jeigu jis vienoje aplinkoje elgsis lygiai taip, kaip ir kitoje. Jis pasąmonėje apskaičiuoja, kad vienoks ar kitoks elgesys savajam ego gali pridaryti daug nemalonumų, sukelti daug įvairių problemų, jeigu savo draugą lygiai taip apkabins ir pabučiuos, kaip apkabina ir pabučiuoja savo sūnų ar brolį. Dar daugiau kils problemų savajam ego, jeigu jis šitaip elgsis su bendradarbiu. Tuo tarpu, šitaip pasielgdamas gatvėje, jis sukels sumaištį net tarp daugybės žmonių, nes tą, kurį mėgins pabučiuoti, išgąsdins, o iš išgąsčio reakcija gali būti labai agresyvi ir įtraukti į pačią tą dinamišką situaciją daugiau su pačia situacija niekuo nesusietų praeivių, kurie taip pat pradės reikšti savo nuostatas ar net imtis kokių nors veiksmų. Tačiau, jeigu jūs šitaip pasielgsite sutikę savo tautietį labai tolimame krašte, reakcija tikrai nebus neigiama, kokia ji būtų savame krašte. Tolimame krašte jums aplinka yra neįprasta, svetima, dėl to bet koks jums išgirstas suprantamas žodis ar pamatytas veidas iš savojo krašto akimirksniu jus suartina ir pašalina bet kokias kliūtis, kurias tas pats veiksmas tokiu pačiu akimirksniu pastatytų savame krašte. Ir pasąmonės žemi virpesiai, perduodami jūsų sąmonei, kad savame krašte šitaip elgtis nepriimtina, tolimame krašte nebėra šitaip griežtai vertinami, ir jūsų sąmonė užblokuoja šituos pačius žemus virpesius ir smegenys gauna komandą iš sąmonės aukštesnių virpesių priimti sprendimą ir apkabinti savo tėvynainį. Šitoks veiksmas jokiu būdu nebūtų įmanomas savame krašte.
Tai nejaugi vienu atveju žmogus elgiasi protingai, o kitu atveju ne? Tas pats žmogus, arba tiksliau, tie patys žmonės. Aišku, kad ne. Tik vienu atveju, jie gali susitikti savame mieste ir prasilenkti kaip du nepažįstami ir visiškai svetimi žmonės vien dėl to, kad jie yra jiems įprastoje aplinkoje, kur sąmonės veiksmus apsprendžia ne tik gausybė informacijos, kuri glūdi giliai patalpinta pasąmonės kloduose ir kuri vis yra kaupiama per įvairiausius įvykius, girdimus pasakojimus, matomas situacijas, kaupiama nesąmoningai, papildomai prie tų nuostatų, kurias žmogus yra jau suformavęs apie leistiną ar neleistiną elgesį gatvėje ir visiškai įtvirtinęs savo sąmonėje. Įtvirtinęs tiek, kad net tapo savo sąmonės iškreiptų nuostatų vergu, draudžiančiu net ir pagalvoti, kad galima elgtis nesivadovaujant tokiomis savo sąmonės suformuotomis nuostatomis. Dėl to žmogus ir elgiasi lygiai kaip užprogramuotas robotas – pagal sąmonės nustatytą programą ir visiškai nemąsto apie kokį nors kitokį ir daug artimesnį elgesį su žmonėmis. Ir tik atsidūręs tolimame krašte, jis pajunta visiškai kitokią aplinką, pajunta po kažkurio laiko, kad jam ima stigti įprastos aplinkos, net savo gimtosios kalbos, nes jis turi įtemptai ir galvoti ir kalbėti jam svetima kalba, o tai irgi vargina jo protą. Ir šitas nuovargis yra nustelbiamas išorinių įspūdžių patyrimo, tačiau pasąmonėje jis vis tiek kaupiasi. Ir netikėtai išgirdus gimtą kalbą, impulsas iš pasąmonės akimirksniu pasiekia sąmonę ir ji pati jau nebesipriešina šitam artimam ir šiltam apsikabinimui su tautiečiu, kuris, nors trumpam, pašalina įtampą, nuovargį, ir sugrąžina į įprastas jai veikimo sąlygas. Dėl to ankstesni ir pasąmonės, ir sąmonės pastatyti barjerai ir tabu lengvai yra įveikiami ir elgesys priartėja iki nuoširdaus bendravimo, nors bendraujantys tarpusavyje žmonės nepažįsta vieni kitų, nes iki tol jie niekada nebuvo susitikę. Tačiau juos suartina tautiškumo ir bendros kalbos ryšys.
Ir tomis akimirkomis išnyksta skirtumas, kuris būtinai egzistuotų savame krašte – padėtis visuomenėje, kokiame mieste gyvena vienas ir kitas, ar vienas gyvena kaime, o kitas mieste, kuo užsiima, kokios politinės pažiūros, ir daugybė kitokių atskiriančių barjerų išnyksta, arba jeigu išnyksta ne iki galo, tai labai sumažėja, kad jie nebetrukdo bendrauti. Ir šitie patys barjerai vėl iškyla, šitiems patiems žmonėms sugrįžus į savo kraštą ir susitikus savame krašte, nes vėl atsidūrus savo sąmonei įprastoje aplinkoje, vėl pradeda veikti tie patys pasąmoniniai žemi virpesiai, kuriais yra valdomas žmogiškasis gyvulinis ego, kuris visur mato pavojų sau. Atvirumas su kitais, nuoširdumas su kitais, meilė kitiems, gailestingumas kitiems, tiesos siekimas, ir panašūs dalykai gali būti pavojingi savajam ego, dėl to jis ir slepiasi po įvairiausiomis kaukėmis. Tai yra ne kas kita, kaip baimės vergystė. Ir priklausomai nuo aplinkos pradeda iš tos baimės vaduotis. Kuo ilgiau žmogus bendrauja su kitais, kuo daugiau jis pažįsta kitus, kuo daugiau ima kitais pasitikėti, tuo mažiau jis ima jų bijoti, o dėl to ir gali daugiau atsiverti ir rodyti daugiau meilės.
Meilė yra iš Visuotinio Tėvo. Visa kūrinija gauna vieną ir tą pačią meilę. Dviejų meilių nėra. Yra tik tos pačios Tėvo meilės virpesių įvairios interpretacijos, Jo siunčiamų virpesių savasis suvokimas, pajautimas, ir perteikimas kitiems, jau nuspalvinus savuoju jausminiu patyrimu, savojo žmogiškojo gyvulinio ego požiūriu, kuris ir atitinka to ego savisaugos laipsnį.

Šeimoje, jeigu ji yra mylinti ir nuoširdi šeima, žmogiškasis ego gali patirti didžiausią atsipalaidavimą ir ramybę, pajausti, kad yra saugus, kad jam negresia niekas, kas sukeltų jam pavojų. Dėl to šitokioje aplinkoje žmogiškasis gyvulinis ego gali patirti daugiau meilės pojūčių, nes meilė yra atvirkščiai proporcinga baimei. Ir tą jūs, kiekvienas, galite patikrinti patys. Paanalizuokite savo elgesį šeimoje, su draugais, su bendradarbiais, su bendramoksliais, su praeiviais gatvėje ir jūs patys sau padarysite lygiai tokią pačią išvadą – ten, kur jaučiate didesnį nerimą, daugiau baimės, ten lygiai tiek jaučiate meilės trūkumą, ten negalite bendrauti tiek nuoširdžiai, kiek galite taip bendrauti, ir bendraujate, ten, kur baimės ir nerimo tiek nejaučiate. Ir tai tinka visiems. Išimčių nėra niekam. Net ir žvėrys ar gyvuliai elgiasi lygiai taip. Ten, kur jaučia meilę, ten jaučia ramybę ir nerodo agresyvumo. Ir priešingai, kur atsiranda nerimas, baimė, ten tuoj pat pradeda veikti savigynos instinktas, ir akimirksniu kyla agresija. Su sąlyga, jeigu žvėris nėra alkanas, kada alkio jausmas jam diktuoja tokį elgesį, kuris turi patenkinti alkio jausmo numalšinimą.