104. Katalikų kunigai turi kurti šeimas

Katalikų bažnyčia visiškai pažeidžia Tėvo laisvą valią, kada draudžia kunigams tuoktis ir turėti šeimą, auginti vaikus ir dalintis savuoju vaikų auklėjimo patyrimu su tikinčiaisiais, kad ir jie galėtų sekti kunigų siūlomu ir rodomu pavyzdžiu, kaip darnoje ir meilėje su Tėvu ugdyti jaunimą tokioje dvasioje, kad jie iš tikrųjų, nuo pat vaikystės, augtų Tėvo sūnumis ir dukromis.

Visuotinis Tėvas visiems savo vaikams suteikia vienodas galimybes patirti Jį savo pačių viduje. Lygiai taip pat visiems yra suteiktos vienodos galimybės jausti potraukį priešingai lyčiai, kad būtų užtikrintas žmonijos ir rasių pratęsimas. Tačiau pats žmogus, nusigręždamas nuo Tėvo, sugalvoja apribojimus vienų ar kitų kastų atstovams. Toks apribojimas nėra nuo Tėvo. Toks apribojimas yra nuo Tėvo nusigręžusių ir savo tikslų, pažeidžiančių Tėvo laisvą valią, siekiančių mirtingųjų pasireiškimas laisva valia. Dėl to atsiranda tokių nukrypimų, kurie turi poveikio net visos žmonijos raidai.

Katalikų kunigams taikomas apribojimas neturėti vaikų yra ne kas kita, kaip jūsų pačių sugalvotos negyvos tradicijos. Lygiai tas pats yra ir tarp vienuolių, vyrų ir moterų, tiek tarp budistų, tiek tarp krikščionių. Tai ne tik Tėvo laisvos valios pažeidimas, bet lygiai taip trumparegiškas žmonijos baudimas savo pačių sprendimais ir veiksmais.
Jūs tik pamąstykite, kiek daug dorų ir nuoširdžių katalikų kunigų, įvairių tikybų vienuolių, galėtų prisidėti prie šeimos dorovės atstatymo, jeigu jie patys savo šeimyniniu gyvenimu rodytų pavyzdį visiems kitiems tikintiesiems. Būtent jie ir būtų galėję tapti ta mano druska, net ir laikantis negyvų papročių ir dogmų, su mano vardu skiepyti meilę savo mažyčiams vaikams. Ir tie mažyliai būtų patys atsivėrę Tėvui ir būtų keitę tuos negyvus papročius ir negyvas dogmas, ko, per kartų kartas, nedrįso padaryti jų tėvai.
Tėvo yra suteiktas dauginimosi instinktas gyvūnams, o žmogui be šitokio instinkto yra suteikta dar ir Jo paties dvasia, kuri ir veda mirtingąjį doros nuostatų praktiniu pritaikymu tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Ir jeigu visuomenės moralė ir dora labai smunka, kada žmogus nusigręžia nuo Tėvo dvasios, esančios jo paties viduje, tuomet nėra kam jos žadinti, jeigu tie patys, kurie turi ją žadinti dvasiniam pabudimui, nežino, kaip tą daryti, nes ir patys nėra pabudę. O jeigu kuris ir pabudo, tai neturi jokio patyrimo, kaip gi šitokią šviesą nešti mažyliams, nes niekada nepatyrė jų auklėjimo praktikos savo asmeniniame gyvenime. Dėl to nėra gyvo mokytojo, kuris ne tik pats būtų atradęs meilę ir šviesą savo viduje, bet taip pat būtų sukaupęs šeimos gyvenimo tinkamą patyrimą, kad kiti juo patikėtų ir sektų. Dėl to, uždėdamos tokius šeimyninio gyvenimo suvaržymus visos tokios religijos nuskriaudžia ne tik save, bet ir visą žmoniją.

Dabartinė žmonija yra negyva ir teorinė žmonija, nes ji neturi gyvo ryšio su Dievu, apie kurį tiek daug samprotauja ir sinagogose, ir bažnyčiose, ir cerkvėse, ir mečetėse, ir bet kokiuose kituose maldos namuose, tačiau praktiškai tokių savo teiginių neįgyvendina net ir tarp savo religijos tikinčiųjų sielos brolių ir seserų. Dėl to taip viskas ir lieka vien tik teoriniame lygyje. O kaip jūs patys žinote net nuo mokyklos laikų, bet kokia teorija yra sausas medis, kurio lapijos žalumą suteikia tik praktinis žinių pritaikymas. Vien tik teorinės pamokos vaiką labai greitai išvargina ir jo ne tik dėmesys dingsta, bet labai greitai tokios pamokos jam tampa atstumiančios ir nuobodžios tiek, kad jis nebenori mokytis iš viso.

Ir tokia vaiko reakcija yra natūrali, nes Tėvo kūrinijoje teorija visada yra gretinama su praktika, tarnavimu. Religija, kaip ir moralė, gali tapti gyva ir nešančia nuostabų ir gyvybingą norą ją puoselėti tiktai tada, kada jos imama ragauti praktiniame gyvenime, kada vis labiau ir labiau suvokiama, kad gražūs žodžiai apie dorą elgesį yra ne tik teorija, bet kada šitie žodžiai turi gyvybingumą, kurį gali pajausti kiekvienas, kas tokių moralių nuostatų laikosi su Tėvu ir Jį atradęs savo viduje. Štai dėl ko kunigams būtina patirti ir šeimyninio gyvenimo kasdienybę, kad savo šviesią moralę galėtų ne tik skelbti kitoms šeimoms, bet ir taikyti savose šeimose.