Žvelgdami į visą kūriniją, ne materialiu, bet savo dvasiniu matymų, jūs labai greitai ir realiai pajausite tikrą ir nepertraukiamą meilės, Tėvo meilės, virpesių jungtį. Ir šitokią jungtį patirdami kiekvieną akimirką, jūs nebenorėsite kelti rankos prieš savo sielos brolį ar seserį ne tik fizine išraiška, bet ir mintimi. Jūs patys patirsite, kad šitaip ta pačia Tėvo meile ėmėte kvėpuoti, ir tas kvėpavimas kokybiškai pasikeitė, jis tapo daug ritmingesnis, gilesnis, ir sveikesnis. Jūs pradėjote patys patirti, kad ankstesnis jūsų gyvenimas prarado tikroviškumą ir spindesį. Nors jus ir toliau galės supti tie patys bendradarbiai ir artimieji, tačiau jūsų požiūris į juos bus labai smarkiai pasikeitęs.
Netikėtai patys sau prisipažinsite, kad tie bruožai, kuriuos anksčiau pastebėdavote savo artimųjų, draugų, ar bendradarbių charakteryje, nustojo jus erzinti tiek, kiek erzindavo anksčiau. Po kurio laiko pamatysite, kad ir iš viso jūs nebesierzinate dėl tų neigiamų jų charakterio savybių pasireiškimo. Ir tą jūsų ramų pakantumą jų pasireiškiantiems neigiamiems charakterio bruožams pastebės ir jie. Juos toks ramumas iš pradžių erzins. Erzins ne tai, kad jūs nebeužpykstate, erzins, kad jie patys negali likti ramūs, kai jūs išliekate ramus. Erzins toji iš jūsų sklindanti ramybė ir jiems nepažįstami ramybės virpesiai, kurie visiškai neatitinka jų vidinių žemų virpesių. Jie pradės jausti jus esančius kitokius. Ir šitoks pojūtis jiems kels nerimą. Jie negalės ramiai klausyti jūsų samprotavimų apie šviesesnius dalykus, manydami, kad tai nerealūs arba per daug sureikšminti teoriniai svaičiojimai. Ir net jūsų ramybė, kada jų kandžios pastabos neveiks jūsų vidinio virpesių lauko, kada jūs liksite ramūs ne tik išorėje, bet ir viduje, jiems bus visiškai nesuprantama, todėl jus pamėgins pavadinti net ir apsimetėliais, gerai sugebančiais vaidinti.
Jie visiškai bus nepajėgūs suvokti, kad toji ramybė yra tikra ir ateinanti iš Tėvo, iš vis didesnio ir gyvybingesnio bendravimo-ryšio su gyvu Tėvu. Tai, kas jums tapo tikrove ir nebereikalauja jokių savo valios pastangų nusiraminti, jiems atrodo milžiniškos jūsų valios pastangos ir savo charakterio prievartavimas. Jie pradės jums aiškinti, jog išlieti viduje prisikaupusias neigiamas emocijas ne tik verta, bet ir sveika, kad jos nesikauptų ir kad žmogus nesusirgtų. Jie net jums pateiks pavyzdžių, ką ir kada skaitė, ar girdėjo, šitaip mokant eilinius žmones net vadinamų profesionalų psichologų ir psichiatrų. Jiems pykčio protrūkiai yra visiškai normali ir žmogiška reakcija, skirta savisaugai, kaip saugiklis elektros grandinei, kad neperkaistų į grandinę įjungti prietaisai ir iš viso nesugestų. Ir jūsų mėginimai paaiškinti, kad tikrai neigiamų emocijų išliejimas į išorę nėra tas sveikatos šaltinis, daugumai nebus suvokiami.

Tas neigiamas emocijas tiesiog galima visiškai ištirpinti Tėvo meilėje, kurią galima atrasti savo viduje, kada pradedama nuoširdžiai bendrauti su Tėvu, kada vis glaudžiau ir glaudžiau šitas bendravimas apima kiekvieną ląstelę, kai ji vis giliau ir giliau ima jausti nusiraminimą ir palaimą sielos viduje. Ir asmeninės valios pastangų nebereikia įdėti, kad pasiektum nusiraminimą, mėgindamas nuslopinti neigiamas emocijas savo viduje. Tiesiog tų pačių emocijų nebeliko. Kada ir kaip tai įvyksta mirtingasis negali tiksliai paaiškinti. Jis ir pats šito mechanizmo nežino, bet jis gali dalintis savuoju patyrimu, jog tikrai tokios neigiamos emocijos išnyko, ir jam liko tik malonus palaimos jausmas, kuris ir toliau lieka, ir net stiprėja ir ilgėja, kai asmeninė laisva mirtingojo valia yra nukreipta ne kovai su savo charakterio silpnybėmis, ydomis, kaip šito moko psichologai ar mokytojai, bet nuolatiniam ir nuoširdžiam bendravimui su Tėvu.
Atrodytų, jog to būti negali, kad neigiamos ir labai kankinančios ne tik mirtingojo sielą, bet ir žalojančios jo materialų kūną, emocijos gali išnykti neįdedant jokių pastangų joms sunaikinti. Tai prieštarauja visoms iki šiol prirašytoms psichologų, psichiatrų, ekstrasensų knygoms, kuriose jų nuostatos yra apverčiamos aukštyn kojomis.
Žmogus negali šitokiais dalykais patikėti net ir pats, nes prieš jį tokia lavina informacijos, tokios milžiniškos gausybės informacijos, ir visi, kaip susitarę, tvirtina viena, reikalingos asmeninės pastangos vis daugiau ir daugiau nukreipiančios individą į teigiamas mintis, į teigiamą mąstymą, o neigiamų minčių kaupimas ir laikymas savyje kenkia kiekvienam individui. Neišleistos iš vidaus į išorę prisikaupusios neigiamos emocijos gali sukelti labai rimtų nervų sistemos sutrikimų ir pasireikšti įvairiomis ligomis, tokiomis, kaip depresija, organizmo imuninės sistemos nusilpimu, o dėl to net ir somatinių ligų pasireiškimu, ir panašiai.

Todėl, vadinamieji jūsų autoritetai, visais įmanomais būdais, jums perša mintį, tiek jūsų sąmonei, tiek ir pasąmonei, kad jūs galite tas emocijas išleisti į išorę ir jausti palengvėjimą, o tuo pačiu apsisaugoti nuo didesnių neigiamų poveikių savo organizmui. Jūs net pateisinate žmogų, padariusį nusikaltimą tokioje būsenoje, kuri yra jūsų pavadinta afekto būsena.
Visas toks aiškinimas ir požiūris į žmogaus gyvenimą yra klaidingas. Jūsų psichologai, psichiatrai, ir visų kitų mokslo sferų atstovai nieko neaiškina apie Tėvo atradimą savo viduje, apie visų savo asmeninių pastangų nukreipimą ne į savo neigiamų savybių įveikimą valios pastangų dėka, ar net būtiną šitų emocijų išleidimą į išorę, bet apie visišką atsidavimą Tėvui ir visų šitų pačių ir kankinančių savajį aš gyvulinių neigiamų savybių ištirpinimą Tėvo meilės vandenyne, kuris užlieja visą mirtingojo vidų be kokių nors papildomų savo valios pastangų toms neigiamoms savybėms įveikti.

Jūs turite suvokti, jog gyvulinis ego, negali įveikti to, kas lygiai taip pat turi gyvulinę prigimtį. Gyvulinis negali kovoti prieš tą, kas lygiai taip pat yra gyvulinis, kad visiškai nugalėtų ir pats išliktų gyvas. O jeigu jis nebegali išlikti gyvas kaip gyvulinis, tai jis niekaip negali kovoti pats prieš save, kovoti, kad save sunaikintų. Gyvulinį gali įveikti tik tas, kas yra aukščiau už gyvulinį. Dėl to žmogaus aukštesnis ego ir gali įveikti savo žemesnį ego. Tačiau aukštesnis žmogaus ego yra nebe gyvulinis, bet dieviškas, nes jis yra padovanota Tėvo asmenybė, kuri turi galimybę gyventi amžinai, jeigu ji eina Tėvo meilės keliu ir sugrįžta į namus pas Tėvą, kuris yra Asmenybės Šaltinis.
Štai todėl tik atsigręžimas į šitą Šaltinį ir gali sunaikinti žemesnes ir gyvulines neigiamas žemesniojo aš ego savybes, pakeisdamas jas kitokios kokybės savybėmis – meilės, tiesos, gailestingumo, gėrio, grožio, tarnavimo siekimo ir pasireiškimo savybėmis. Ir tai yra pasiekiama tik vis daugiau ir daugiau panašėjant į Tėvą, gyvenantį jūsų viduje.
Juk ir jūs turite tokį pasakymą – “Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi.” Arba dar ir tokį – “Pasakyk, kas tavo draugas, aš pasakysiu kas esi tu.”

Štai kodėl, norėdami atsisakyti bet kokių neigiamų savo netikro ir gyvulinio charakterio savybių, jūs, kiekvienas, visada ir turite ne tuščiai kovoti su pačiomis savybėmis, nes jūs nuo šitos kovos pavargsite, išseksite, nusivilsite, kad niekaip ir nepriartėjate prie pergalės, o atsigręžti į dieviškųjų savybių Šaltinį, esantį jūsų pačių viduje per savo fragmentą, ir tuo pačiu užmegztu gyvu kanalu įsileisti Jo paties gyvojo ir tos pačios kokybės vandens.

Štai kokia yra tikroji ir vienintelė kryptis, kaip jūs galite įveikti savo neigiamas savybes, kurios jus graužia iš vidaus, net jeigu jūs šito ir nenorėsite pripažinti ir vis tvirtinsite, kad nejaučiate baimės, nerimo, esate ramūs, esate stiprūs ir sveiki. Tačiau tie jūsų tvirtinimai yra tik pačiame jūsų sąmonės paviršiuje.
Jūsų pasąmonė yra gyvas nervų karštas kamuolys, kuris visas liepsnoja baime ir nerimu, ką demonstruoja jūsų nuolatiniai ir chaotiški sapnai. Kada jūs nusiraminsite savo pasąmonėje, tada jūsų sapnai išnyks iš viso. Sapnai – tai jūsų chaotiško ir neramaus gyvenimo atspindys pasąmonėje. Ir jie gali išnykti, kad jūs galėtumėte turėti švarų pasąmonės kanalą Tėvo dvasios, Minties Derintojo, mokymų perteikimui miego metu, kada jūsų sąmonė yra atjungta.

Dėl to jūs turite suvokti, kad jūsų sveikata, fizinio kūno sveikata, tiesiogiai priklauso nuo jūsų nuoširdaus ir gyvo ryšio su Tėvu, o ne nuo jums suteikiamos klaidinančios informacijos panaudojimo. Kad ir kokia būtų gausi toji informacija, jokiu būdu tai nereiškia, kad ji yra teisinga. Teisinga informacija yra tik tada, kada ji yra pateikiama jums iš aukštesnių šaltinių. Kada jūs patys imate šitą informaciją interpretuoti, labai didelė dalis tokios informacijos būna iškreipiama. O tais iškreipimais remdamiesi jūs lygiai taip pat priimate iškreiptus ir klaidingus sprendimus mokydami kitus ir mėgindami tą taikyti savo gyvenime.