Kada man Tėvas vis daugiau ir daugiau atskleisdavo savosios meilės virpesių, kai tik mano paties siela vis labiau ir labiau pati trokšdavo patirti šituos pačius virpesius, tuo daugiau ir daugiau aš ėmiau pasitikėti tokiu bendravimu su Tėvu, o ne tokiomis negyvomis pamaldomis, kurias matydavau sinagogoje ar šeimos maldoje. Aš pradėjau suvokti, kad Tėvas šitą kūriniją sukūrė ne šiaip sau, o kad joje visi jaustų palaimą ir meilę, kaip ir aš ją ėmiau jausti vis daugiau ir daugiau. Ir man pačiam palaipsniui tapdavo vis aiškiau ir aiškiau, ko aš turiu mokyti visus žmones, nepriklausomai nuo jų rangų ir turto, minčių ir veiksmų – Tėvas yra vienas visiems ir kiekvienam, ir Jis myli visus ir kiekvieną, ir daug stipriau negu pati stipriausiai mylinti žemiškoji motina ir žemiškasis tėvas myli savo vaiką net drauge sudėjus. Net visus tėvus drauge paėmus jų meilė nė iš tolo negali prilygti Tėvo meilei, kuri nieko nereikalauja iš mylimo vaiko. Nieko. Ji tik pati pakylėja vaiko sielą į tokį lygį, kad tas vaikas nustoja blogai elgtis ir daryti blogus darbus, jis nustoja pyktį ir keršyti. Ir ne dėl to, kad šitaip elgtis mokytų jį mylintys tėvai, bet dėl to, kad šitie patys mylintys tėvai jį patį myli tais pačiais Tėvo meilės virpesiais ir elgiasi su juo lygiai taip, kaip jų sielos jaučia, kaip su jais elgiasi Tėvas. Ir šituos pačius savo tėvų virpesius labai greitai pajunta vaikas. Nuo pat lopšio, nuo pat gimimo, nuo pat vystymosi motinos įsčiose, nuo pat dviejų vienas kitą ir Tėvą ir visus mylinčių priešingos lyties Tėvo vaikų lytinio suėjimo, kad šituos pačius Tėvo meilės virpesius perteiktų ir per savo patį intymiausią fizinį dviejų kūnų ryšį, pripildytų Tėvo meilės virpesių ir šituose Tėvo meilės virpesiuose besimaudančių drauge su pakviestu Tėvu, kad šitame meilės kūrybos procese dalyvautų jie visi bendrai, ir net dar anksčiau, iki šituos abu priešingos lyties Tėvo vaikus tie patys Tėvo meilės virpesiai suvedė kartu iki tol vienas kito net nepažinusius ir net nieko nežinojusius apie vienas kito egzistavimą būsimuosius mylinčius savo vaikus žemiškuosius tėvus, tapusius ne tik šeimos dalimi, bet ir naujos Tėvo gyvybės bendrakūrėjais su pačiu Tėvu.

Apie tai aš troškau aiškinti savo broliams ir seserims žmogiškuoju pavidalu prieš du tūkstančius metų. Tačiau tuo metu žmogaus aplinka, tradicijos, nuostatos tiek apie šeimą, tiek apie religiją, tiek apie Dievą man neleido pateikti tokios nuostabios šviesos. Jos jie negalėjo suprasti. Jie negalėjo suprasti net mano aiškinimų apie Tėvo bendrą šeimą. Dėl to aš turėjau prisiderinti prie tuometinių sampratų ir, kiek įmanoma, jas išplėsti. Ir tai, kad Jonas Krikštytojas iki manęs savo išmąstymu buvo jau apie metus laiko skelbęs viešai apie ateinančią naująją karalystę ir ragino visus atgailauti bei krikštytis, nes karalystė yra visai šalia, irgi turėjo įtakos. O prieš pat susitinkant su manimi Jordano upėje, kada jis mane ir pakrikštijo, jis jau buvo pradėjęs skelbti, kad jis krikštija vandeniu, bet po jo ateis tas, kuriam jis dabar rengia kelią ir šis krikštys dvasia. Jono Krikštytojo pranašavimas mane taip pat įrėmino tarp karalystės, o ne šeimos sampratos.
Nors ir kaip mano širdis linko į Tėvo šeimos skelbimą, aš vis tik nenorėjau žmonių supainioti ir sukelti dar didesnio pasimetimo tarp Jono Krikštytojo pranašavimo ir manosios žinios visiems žmonėms, visiems – ir pagonims, ir žydams. Dėl to pasinaudojau tokia žydams svarbia ir brangia karalystės samprata, nes jie taip laukė, ilgai laukė, Mesijo, kad šis ateitų ir užimtų laisvą karaliaus Dovydo sostą ir juos visus išlaisvintų iš pagonių imperijos priespaudos. Tada aš nusprendžiau, būdamas vienas kalnuose, kada man Tėvas parodė nuostabų kūrinijos vaizdinį ir kada aš pamačiau ir savo tikrąją vietą kūrinijos visoje mylinčioje ir jai tarnaujančioje hierarchijoje, Aukščiausioje Valdžioje, tada apsisprendžiau Tėvo žinią nešti per dvasinės karalystės žmonių širdyse sukūrimą, kad visi žmonės sukurtų dvasinę karalystę savo pačių širdyse. Tada įsigalės ir tikroji dvasinė karalystė visoje planetoje, kuri ir atitiks Tėvo šeimos turinį, tik pavadinimu skirsis.

Tačiau dabar, kada aš perduodu šituos savo mokymus, per savo dabartinių laikų apaštalą, aš tariu jums visiems ir kiekvienam, kad jūs esate pasirengę išgirsti mano mokymą apie Tėvo šeimą. Ir net dar daugiau, kad visa kūrinija, kaip ir pati šeima, yra sudaryta iš skirtingo dažnio energijos virpėjimo. Ir tarp tokių mano mokymų manoji karalystės samprata labai išsiplečia, bet jūsų sielos ir jūsų protas jau yra pakankamai pažengę į priekį, kad šitokį mokymą priimtumėte kaip gilesnį mokymą negu kokį buvo jums kas nors aiškinęs iki šiol.
Tai, kad yra toks jūsų sielų ir proto pasirengimas rodo ir dabartinio mano apaštalo atsivėrusi siela ir išvystytas protas, kad jis gali tokį mano mokymą priimti ir perduoti kitiems. Ir jūs galite daryti tą patį. Prieš du tūkstančius metų toks dalykas dar buvo neįmanomas. Lygiai taip pat manojo apaštalo protas ir siela išplėtė mano evangeliją nuo Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės iki visos kūrinijos brolystės. Prieš du tūkstančius metų to būti negalėjo.
Tą liudija ne tik mano tragiška mirtis, bet taip pat net ir mano mokymų apie karalystę ir brolystę iškraipymai, kurie jus varžo iki šiol. Bet jūs jau esate pakankamai subrendę gilesnės tiesos suvokimui ir priėmimui, o taip pat ir dalinimui. Prieš du tūkstančius metų taip pat negalėjau žmonėms nieko aiškinti apie gyvenimą kitose planetos, kur taip pat yra mano sielos brolių ir seserų. Šiandien gi jūs, net dar būdami visai vaikai, girdite apie ateivius iš kitų planetų, jūs ir patys ieškote kontaktų su kitų planetų protingos gyvybės rūšimis. Ir jos egzistuoja. Ir jūsų laukia susitikimai su kitomis gyvybės rūšimis. Tik tam jūs dar nesate iki galo pasirengę. Jūs dar turite perdaug baimės, kuri virsta agresyvia savigyna. Jums dar reikia atsiverti Tėvui savo pačių viduje, kad taptumėte svetingais šeimininkais kitų planetų sielos broliams ir seserims, o ne naikintumėte juos iš baimės tuoj pat laikydami juos savo priešais.

Būtent dabar, kada jūsų protas yra pasiekęs tikrai aukštą materialų ir idėjų išvystymo lygį jį būtina papildyti aukštais idealais ir dvasiniais ryšiais tiek su Tėvu, tiek su savo sielos broliais ir seserimis, tiek su visa kūrinija.

Jeigu tik jūs atsiversite visa savo siela Tėvui, jeigu tik užmegsite su Juo gyvą ryšį, tuomet jūsų dabartinis protas pasieks tokių dvasinių pokyčių, apie kuriuos dabar jis net neįsivaizduoja. Ir tai, ką jūs dabar laikote savo proto pasiekimo aukščiausia viršūne – kosminius laivus, lėktuvus, kompiuterius, automobilius, telefonus, ir kitokias priemones, skirtas bendrauti, keliauti, ar save išmaitinti – jūs laikysite tokiais vaikiškais žaislais, kokiais dabar laikote tuos žaislus, su kuriais žaidžia vaikai.