Vienintelė kliūtis, kuri yra tikrai jums sunkiai suvokiama – tai jūsų pačių nenoras tapti geresniems, gailestingesniems, labiau mylintiems, daugiau tarnaujantiems visumai. Ir šitą kliūtį kiekvienas iš jūsų turite įveikti asmeniškai. Tik jūs asmeniškai, ir niekas daugiau, negali vietoje kiekvieno iš jūsų panorėti tapti toks, kuris būtų geresnis negu buvo vakar.

Kiekvienas iš jūsų trokštate gyventi geriau. Tačiau tas troškimas pažymėtas jūsų, asmeninio, egoizmo ženklu. Jūs norite, kad būtų geriau jums asmeniškai, kad jūs turėtumėte geresnį materialų gyvenimą, arba ramesnį gyvenimą, bet vis tiek galvojate apie savo aš ramesnį ar sveikesnį gyvenimą. Ir nieko, nė menkiausiu širdies virptelėjimu, neužsimenate sau, savajam aš, kad būtų gerai, jog geriau gyventų kiti, jog sveikiau gyventų kiti. Ne aš, bet kiti, ne aš būčiau turtingesnis, bet kiti, ne aš būčiau sveikesnis, bet kiti, ne aš geriau gyvenčiau, bet kiti.

Kada aš gyvenau tarp jūsų prieš du tūkstančius metų, tada tikrai nieko negalvojau apie save. Man ir minties nekildavo, kad savo gyvenimą kreipčiau savojo aš kryptimi, o ne projektuočiau visumos, visų žmonių pusėn. Aš daug pridariau rūpesčių dėl savo guvaus charakterio ir begalinio domėjimosi aplinka ir klausdamas tėvų ar mokytojų, kokios yra įvairiausių mano galvoje besisukančių minčių priežastys – kodėl griaustinis griaudžia, kodėl žaibas trenkia, kodėl moterys negali būti lygios su vyrais tarp žydų, kodėl kiti žmonės, laikomi pagonimis, yra skriaudžiami net žydų, kurie save laiko tikinčiais į Jahvę, kodėl mergaitės nesimoko sinagogos mokyklose, kodėl vaiko auklėjimas skirstomas į periodus, kada iki penkerių metų berniuko auklėjimu išskirtinai rūpinasi motina, o nuo penkerių metų šitą atsakomybę perima tėvas, tuo tarpu mergaite ir toliau rūpinasi išskirtinai tik motina, kodėl pagonys valdo žydus, kodėl pagonys linksmesni ir labiau atsipalaidavę negu žydai, kodėl aklieji ir elgetos yra Jahvės globojami labiau negu sveikieji, kodėl ritualai yra tokie gąsdinantys, reikalaujantys paskersti ėriuką ar kitus gyvūnus, kad būtų paaukojama Jahvei už sielos apvalymą, kodėl Jahvė gali nubausti, jeigu jis myli, kodėl žydai save laiko “išrinktąja Dievo tauta,” ir daugybė kitokių klausimų, kurie mane tiek giliai domino ir kėlė mano proto žingeidumą, kad niekas jo patenkinti nesugebėjo. Štai dėl to ir vis labiau ir labiau kreipdavausi į dangiškąjį Tėvą su šitais pačiais, man per sunkiais klausimais, į kuriuos atsakymo nerasdavo mano protas. Ir mano protas nušvisdavo nuostabiomis mintimis, kurios ateidavo iš Tėvo, ir kurios paaiškindavo man labai tiksliai, kokios yra viso šito priežastys. Ir tokie ryšiai su Tėvu mane vis daugiau kreipė nuo pataikavimo savajam ego į tai, kaip padėti žmonėms apšviesti jų protus, kad ir jie pajaustų tokią pačią šviesą ir ramybę, kurią pradėdavau vis daugiau ir daugiau jausti savo viduje.

Mano didžiulis noras padėti žmonėms kilo dar ankstyvoje vaikystėje, kada tikrai mano protas dar nesuvokė, kad jis bendrauja su Tėvu. Nors aš pats kalbėdavau su Juo, likęs vienas, po savo džiaugsmingų žaidimų su savo draugais per visą dieną, nors tuo metu jokių Tėvo atsakymų negirdėdavau, bet nuolatinio asmeninio bendravimo su Tėvu dėka, aš išsiugdžiau tokį įprotį, kurį pavadinau “mano malda ir mintys Tėvui.” Aš jausdavau malonų nuraminimą savo viduje tokiomis akimirkomis. Ir jos man labai patiko. Dėl to malonaus pojūčio aš stengdavausi vis daugiau ir daugiau pabūti vienatvėje. Ir ne tik vakarais prieš miegą, bet ir dieną, kada išbėgdavau iš namų Nazarete ir užlipdavau ant didžiulės kalvos ir žvelgdamas į toli nusidriekiančią panoramą su Hermono kalnu ir net matomais už keliolikos kilometrų miestais, o ypač skaidrios giedros dienomis, ir jūros krašteliu, atsisėsdavau ant žemės ir apkabindavau suriestus kelius ir mintyse mėgindavau įsivaizduoti, kas yra toliau už mano akims matytų vaizdų, kas yra danguje, kur naktį matau tiek daug žvaigždžių, kas yra tose žvaigždėse, kas yra tarp jų, kodėl jos nesukrenta į žemę, kodėl jos neišsibarsto, kaip Dievas jas išlaiko visas ir nepaleisdamas nė vienos. Ir po tokių labai gilaus ir nuoširdaus apmąstymo akimirkų ant Nazareto kalvos, sulaukdavau šviesių minčių savo prote, kurios man suteikdavo atsakymus į mano klausimus. Ir pajutau, kad manyje yra kažkoks nematomas vidinis ryšys su Dievu. Aš apie tai mėginau pasikalbėti su savo tėvu, tačiau jam tokios kalbos buvo nesuprantamos ir nepriimtinos, nes jis buvo paprastas žydas. Nors labai doras ir nuoširdus žmogus, bet ir jis buvo ritualų, primestų žydų religijos visiems, nelaisvėje. Ir bet kokia mano mintis apie Dievą, kuri prasilenkdavo su tuometine griežta religine dogma ir bet kokio atliekamo ritualo kritika, iš karto jį suerzindavo ir tuoj pat jis mane pradėdavo barti, kad išmesčiau tokius svaičiojimus iš galvos, nes jie prie gero neatves, tik nelaimę prisišauksiu. Motina buvo dar griežtesnė ir nieko nenorėdavo su manimi apie tai kalbėti. Ją tokios kalbos iš viso labai gąsdino. Ji buvo tokia žydų patriotė, kad ir minties sau nekėlė, kad kas nors gali būti žydų religijoje visiškai ne taip, kaip to nori Dievas.

Aš neturėjau nė vieno žmogaus aplink save, su kuriuo galėčiau pasikalbėti apie tai, kas mane labai giliai jaudino ir domino. Dėl to ir liko man tik tokie pasikalbėjimai vienatvėje su Tėvu. Mano tėvams tokie mano pasikeitimai, kada, ką tik iš linksmo išbėgusio ant Nazareto kalno sūnaus, sugrįždavo ne pagal metus surimtėjęs jų vaikas ir pradėdavo juos mokyti, kaip reikia širdimi tikėti į Dievą, o ne laikytis beprasmių ritualų, kurie širdžiai neduoda nieko, dėl to ir žmogaus nedaro geresnio, ėmė vis daugiau ir daugiau kelti ne tik nerimo, bet ir augantį susierzinimą, kad taip neatsargiai pradėjęs kalbėti tarp žmonių aš galiu būti atskirtas nuo sinagogos, apšauktas velnio apsėstu.

Manęs tokie jų samprotavimai neveikė nė kiek, bet aš susimąstydavau, jeigu jau šitaip apie mane gali pagalvoti man artimiausi žmonės, tai kiti tikrai mane pradės laikyti nenormaliu. Dėl to nuo ankstaus amžiaus aš ėmiau vis daugiau suvokti, kad ne viską turiu išsakyti visiems vienodai. Tie, kurie šito suprasti nepajėgia ir išsigąsta, verčiau šito jiems ir neaiškinti, nes išsigandę jie vis tiek nieko nei klausys, nei supras, o baimė tik augs. Štai dėl tokių priežasčių aš negalėjau žmonėms aiškinti, kaip jie turėtų surasti ramybę savo bendravime su Tėvu, surasti ją bendraudami su Juo savais žodžiais. Tai būtų buvęs labai didžiulis iššūkis visai žydų ritualinio ir dogmatinio tikėjimo sistemai, kuri nešė didžiulius pinigus rabinams.

Tačiau vis tik namuose aš aiškindavau, kad Tėvas myli, ir Jis myli net daugiau, negu bet koks žemiškasis tėvas. Ir Jam nereikia jokių aukojamų gyvūnų ar bet kokios kitokios aukos, pinigų ar pažadų. Savo tėvo aš klausdavau: “Argi tu mane mylėdamas reikalautum iš manęs, kokios nors dar aukos už savo meilę man?” Juozapas visada svarstydavo mano žodžius. Jis niekada nepuldavo man atsakinėti iš karto. Priešingai negu mano motina, kuri buvo atkakli, bet nekantri. Tėvas buvo ne toks energingas, daugiau mąstantis tyliai savo viduje. Ir po kurio laiko jis tarsi tęsdamas pokalbį sugrįždavo prie kokios nors mano anksčiau išsakytos minties ir pritariančiai ištardavo: “Mielas mano sūnau, vis man galvoje sukasi tavo žodžiai, žinai, kad tu ir teisus, gal ir nereikia Dievui tos mūsų aukos. Jeigu Jis myli, tai tikriausiai ne dėl mūsų aukų. Bet kad visi taip daro, taip darė Mozė. Mes negalim laužyti Mozės mums paliktų įstatymų. Tada mes jau nebebūsime Dievo tauta, tada nieko nebesiskirsime nuo pagonių, kuriems nereikia iš viso jokio Jahvės. Tu jau geriau šitaip garsiai niekam nekalbėk. Namuose gali, bet kitur nekalbėk. Užtrauksi bėdą visiems namams. Tu kitiems nieko neišaiškinsi.” Aš tėvui, su kuriuo vieninteliu iš visos mūsų gausios dešimties narių šeimynos galėdavau atvirai pasikalbėti, nes motina net klausyti mano samprotavimų apie Dievą nenorėjo, o visi kiti mano mažesni broliai ir seserys buvo dar per jauni, kad iš viso ką suvoktų, sakydavau: “Aukodami bet kokią auką Jahvei mes niekuo nesiskiriame nuo pagonių, kurie garbina stabus. Jums toji auka irgi yra kaip stabas, nes manote, kad Tėvas nemyli jūsų be kokio nors dar vertingesnio daikto negu esate Jam jūs patys. Jūs turite Jahvei paaukoti tai, kas būtų daugiau negu jūsų nuoširdumas ir atverta širdis. Tai reiškia, kad šitą pačią auką jūs vertinate aukščiau negu savo atvertą širdį. Vien tik atverta širdis, jūsų supratimu, dar nėra pakankama auka Dievui, dar reikia būtinai pridėti ir materialią auką. Juk tą kaip tik ir daro pagonys, kuriuos jūs taip niekinate ir nelaikote savęs vertais žmonėmis.” Juozapui pristigdavo man atsakyti argumentais, jis tik tarsteldavo: “Pagalvosiu, pagalvosiu, kažką tu sakai, ko iš karto mano protas suprati negali. Man reikia laiko.” O tada po dienos ar kelių, jis ir taria: “Gal tu ir teisus. Bet vis tiek garsiai to nekalbėk kitiems. Nesupras…”

Šitą epizodą iš savosios žmogiškojo kūno pavidalu patirties aš jums papasakojau dėl to, kad galėtumėte suvokti ir jūs, dabartinio amžiaus žmonės ir mano broliai ir seserys – iš jūsų Tėvui nereikia jokių aukų, jokių fizinių savo kūno suvaržymų, tokių kaip pasninkavimas, ar kokio nors maisto nevalgymo vienų ar kitų religinių švenčių metu, arba priešingai, kaip tik kokio nors konkretaus, ir būtent tokio, maisto valgymo, nereikia jokios savo pažadų ir ritualų atlikimo aukos, tikėjimo dogmomis aukos. Jam reikia vieno vienintelio dalyko, kad jūs savuoju įtikėjimu pajutę Jo jau jums pasiųstą ir viduje veikiančią dvasią ir per ją siunčiamą, be perstojo, Jo meilę, galėtumėte džiaugsmingai gyventi kasdienį savo gyvenimą palaimoje, kurią gali patirti tik atsivėrusi Jam siela. Ir nieko daugiau.

Kada jūsų siela atsivers, tada Tėvo dvasia, gyvenanti jūsų viduje, ir pripildys ją Tėvo meilės tiek, kiek toji siela bus nuoširdžiai atsivėrusi jos prisipildyti. Ir tada jūsų protas patirs palaimą ir galės pradėti jums vadovauti išmintingai ir su meile visiems, o tai ir bus priežastis visų jūsų gerų darbų visiems. Ne sau, bet visiems.

Bet siela ir jūsų aukštesnio dažnio virpesių protas, sielos protas, jums vis labiau ir labiau sakys, kokia tai palaima skleisti meilę ir gėrį visiems. Ir šitoks žmogus tada realiai pajaus, kad jis tapo tokiu pat manimi, koks aš buvau žmogiškuoju pavidalu prieš du tūkstančius metų.