62. Gyvoji bažnyčia

Tarp jūsų jau yra tokia gyvoji mano, ir visų, Tėvo ir mano vardu pavadinta šventovė. Ir joje yra, dabar, vos keletas nuoširdžių Tėvo sūnų ir dukrų, vedamų į dvasinę kolektyvinę Tėvo garbinimo Komuniją vien tik jų atsivėrusių ir laisvų sielų jaučiamos Tėvo meilės jų viduje varomosios ir labai galingos vidinės jėgos. Ir jie eina ir garbina Tėvą, kaip ir aš garbinu, net ir neturėdami kur galvos priglausti, net ir atvirame lauke. Eina, nes jie jaučia tuos pasikeitimus savo sieloje Tėvo garbinimo metu jai atsivėrus. Jie jaučia tą gyvą palaimą sielos viduje.
Ir tie tikintieji, kurie tikrai nuoširdžiai siekia savo aš prasmės suvokimo, kūrinijos didesnio pažinimo, tie greičiau pajaus ir sielos troškimą bendrauti su kažkuo didesniu ir galingesniu, negu protas gali tą paaiškinti. Ir jie išgirs apie tokios gyvosios Šventovės egzistavimą. Ir ateis į Tėvo garbinimo gyvas pamaldas, kada iš tikrųjų užsimegs dvasinis ryšys ir su Tėvu, ir su manimi, ir su šitoje komunijoje dalyvaujančiaisiais sielos broliais ir seserimis. Bet net ir tai dar neviskas. Per Tėvo garbinimą prie jų prisijungia didelė gausa ir nematomų žmogaus žvilgsniui dvasinių būtybių tiek esančių toli nuo tos vietos, tiek arti.
Ir visus tuos iš sielos sklindančius Tėvo meilės virpesius iš mažyčio jūsų pasaulio pajunta visa kūrinija, pajuntu aš, pajunta Tėvas. Jis ir nori pajausti jūsų atsivėrusių sielų virpėjimą, o ne tariamus, automatiškai, žodžius, kada jūsų sielos dar yra net nepabudusios iš gilaus ir ilgo miego. Tėvui patenka visų sielų, ir kiekvienos sielos atskirai, siunčiami virpesiai. Ir būtent Jį pasiekia gyvojo įtikėjimo sielos virpesiai, nes tokia siela jau savo virpesius yra suderinusi su Tėvo virpesiais. Štai dėl to Tėvas ir gali išgirsti, pajausti Jo virpesius atitinkantį sielos bangavimą. Tačiau siela šitaip banguoti gali pradėti tik ten, kur yra gyvas ryšys su Tėvu, kur yra gyva komunija su Tėvu, kur jokio ritualo ir jokio vaidinimo nėra, nes jie netenka prasmės.

Todėl aš labai giriu tuos savo sielos brolius ir seses, kurie turi ryžto ir atkaklumo eiti šituo mano keliu, kada reikia atsiremti tik į Tėvą, pasitikėti tik Juo, ir šituo keliu žengia drąsiai ir atkakliai lankydami gyvąją šventovę ir pasisemdami gyvo patyrimo iš dvasinio bendravimo su Tėvu ir tarpusavyje. Visas jų maldas girdžiu. Ir būtent dėl to džiaugiasi mano širdis, kad tuo metu, kada milijonai eina ten, kur yra jų daug ir kur lengva atlikti tik dalyvavimo ritualą, jie, vos keli, eina į priešingą pusę, eina susitikti ir su Tėvu, ir su manimi, ir tarpusavyje kaip vienos milžiniškos dvasinės Tėvo šeimos pilnateisiai nariai.
Ir aš tikrai džiaugiuosi dėl tokios gyvosios šventovės veikimo, kuris ir gimė man pasiūlius. Ir tokių gyvųjų bažnyčių vis daugės ir daugės. Ir į jas rinksis tie, kurie norės giluminio ryšio su Tėvu ir manimi. Ir tą ryšį jie patirs. Iš pradžių vieni stipresnį, kiti silpnesnį, bet jeigu atkakliai laikysis šito gyvojo kelio, kelio be negyvų ritualų, tai jie tą ryšį vis gilins ir gilins. Ir ateis laikas, kada didelėse bažnyčiose bus tuščia ir skaudu, kad jos ištuštėjo. Bet po tuštėjimo meto jos palaipsniui ims vėl pildytis. Vėl žmonės rinksis į jas, nes gyvai atradusiųjų Tėvą savo viduje bus daug ir jie norės sugrįžti į Tėvo garbinimui skirtus namus. Ir sugrįš žmonės vedami tikrųjų dvasinių vedlių, tikrai iš meilės tarnaujančių Tėvui, man, ir kūrinijai.