58. Jūsų bažnyčia ištaria: “Ir žodis tapo kūnu.” Ar tikrai juo tapo?

Kada aš buvau žmogiškuoju pavidalu tarp jūsų, tada pasaulio padėtis buvo visiškai kitokia. Žmonės be gyvūnų, neturėjo jokių mašinų, nežinojo jokių patogumų, nematė jokių vaizdų iš kitų šalių, ar net planetų. Dabar jūsų visatos pažinimo lygis nepaprastai išsiplėtė. Jūsų proto nebegąsdina tokie dalykai, kaip garvežio vaizdai kine ar net matomi žiaurumai, kuriuos nuolat jums perša nudvasintos ir tik pinigų siekiančios televizijos ar laikraščių leidėjų kompanijos. Tuo metu žmonės gyveno nuolatinės baimės įtampoje. Jie bijojo prarasti gyvybę dėl plėšikų užpuolimų, kurie buvo paplitę ir dažni, žmonės bijojo Dievo bausmės, bijojo nepaklusti rabinams, bijojo pragaro kančių. Nuo tol žmonija neatpažįstamai pasikeitė išoriškai.
Tačiau žmonių vidinis pasikeitimas tokių permainų nepatyrė. Priešingai, vidus dar labiau apšerpėjo, apsiblausė, kad šiandien apie Dievą jūs nustojote diskutuoti, kaip diskutuodavo žmonės anais laikais. Ir jie diskutuodavo nuoširdžiai klausdami labiau išmanančius. Net ir po pamaldų sinagogose. Diskusijos buvo ir bendravimo priemonė. Dabar jūs apie Dievą iš viso nebekalbate nei namie, nei mokykloje, nei darbe. Dėl to ir jūsų vidus apipelijo ir paskendo vien tik materijos liūne, pelkėje, kurioje dvasinės atgaivos sielai nebepalikote. Ji kenčia ir liūdi, bet jūs ir toliau atkakliai mokote vaikus siekti tik materialaus turto ir padėties, kad jų gyvenimas būtų patogus kūnui. Jūs visiškai apleidote sielos dvasinius reikalus. Ir ypač juos apleido bažnyčia, nors ir pati sau, kaip ir jums, teigia, kad rūpinasi jūsų sielos reikalais. Bažnyčioje jūs girdite, kaip kunigai kartas nuo karto savo pamokymuose pasako “Ir žodis tapo kūnu.”
Dėl to jūsų bažnyčiose nėra gyvybingumo, dėl to jauni žmonės nelanko jų, dėl to bažnyčios tuštėja, dėl to kuriamos naujos ir naujos sektos, kad bažnyčia, pati tarianti “ir žodis tapo kūnu,” šitą ištarusi, kūnu nepavirsta pati. Ji turi pavirsti gyvu kūnu. Ji turi nustoti laikytis bet kokių negyvų ritualų ir dogmatinių teiginių. Ji turi suteikti savo visa siela atsivėrusiems tiek man, tiek Tėvui, kunigams laisvę vesti pamaldas ne laikantis ritualų, bet jas vesti taip, kaip jiems diktuoja Tėvo dvasia iš vidaus. Leisti jų sieloms išsiskleisti laisvame dvasios skrydyje, kad ir į bažnyčią atėjusios tikinčiųjų sielos taip pat pajustų šituos gyvus dvasinius virpėjimus, kuriuos pasiunčia tokia jau laisvą skrydį patirianti kunigo siela.

Ir tada užsimegs gyvas dvasinis ryšys tarp Tėvo ir kunigo, tikinčiųjų, kiekvieno atskirai, ir Tėvo ir tarp kunigo ir tikinčiųjų, ir tarp visų tikinčiųjų tarpusavyje. Ir šitas ryšys yra gyvas ir patiriamas. Ir tada atsivėrusios tikinčiųjų sielos, visos, ims savyje patirti tokius palaimos būsenos pojūčius, kad norės pakilti ir lėkti dalintis šita meile, kurią jos patirs tuo metu savo viduje. Jos norės lėkti dalintis Tėvo meile, nes pačios sielos pajaus Tėvo meilės spaudimą savo viduje, ir tokį didžiulį, kad darysis nebepakeliamai sunku jį atlaikyti nedalinant šitos pačios Tėvo meilės kitiems.

Ir tik šitaip pati siela gali išlyginti šitos Tėvo realios meilės spaudimą, kada ji dalina meilę visiems, ir kiekvienam, be jokio išskaičiavimo. Štai tuomet “žodis tampa kūnu.”

Tuomet negyvi ritualai apleidžia bažnyčios sienas, o jos prisipildo Tėvo meilės virpesių, kuriuos ir patiria kiekviena atsivėrusi siela. Tada maldaknygės atiduodamos kaip istorinis palikimas ateinančioms kartoms susipažinti į muziejus, o bažnyčių skliautus užpildo gyvoji kunigo malda, kuri jam liejasi iš pačios jo sielos gelmių. Ir jam šios maldos žodžių prisiminti nereikia, nes kaskart siela suteikia tokius maldos žodžius, kurie atitinka jo atsivėrusios sielos dvasinius virpesius.ir juos lygiai taip pat atpažįsta ir bažnyčioje esančių tikinčiųjų atsivėrusios sielos. Atpažįsta, nes visi šitie virpesiai yra iš Tėvo meilės virpesių, kuriuos ir gali atpažinti tik atsivėrusi Tėvui siela. Ir čia joks ritualas nepadės. Čia vienintelis ritualas yra gyvas bendravimas su Tėvu.