42. Juozapas ir Marija

Marija ir Juozapas buvo neseniai susituokę. Jie abu buvo dar labai jauni. Tačiau jų visa genealogija buvo tikrinama einant vis tolyn nuo jų į praeitį per kartų kartas, per visą žmonijos istoriją. Ir iš paskutiniųjų trijų parinktų šeimų, kurių visų protėvių genai buvo patikrinti iš dieviškųjų registrų duomenų, buvo asmeniškai Gabrielio parinkta Juozapo ir Marijos šeima. Ir jūs labai iškraipėte mano gyvenimo istoriją, kad iš manęs atėmėte ir mano gimimą Marijos ir Juozapo šeimoje, visą laiką tvirtindami, kad aš gimiau iš nekaltos mergelės įsčių. Jūs visiškai nežinote žydų pagarbos šeimai, vyravusios tais tolimais prieš du tūkstančius metų laikais, ir vyraujančios ir dabar.

Kaip gi jūs galite kalbėti ir vadinti tą Dievo žodžiu, kada jūs mano gimimą pavaizduojate už šeimos ribų. Ir mano gimimą būtent tokioje tautoje, kuri taip nuoširdžiai aukština pačią šeimą ir motinos ir tėvo vaidmenį joje. Būtent motina yra atsakinga už berniuko auklėjimą iki penkerių metų amžiaus. O sulaukus penkerių metų, berniuką savo auklėjimo globon perima tėvas. Tuo tarpu motina užsiima mergaičių auklėjimu ir toliau iki jos sukuria savo šeimą. Ir net šeimą sukūrusi dukra, iki pagimdo pirmąjį kūdikį, ir toliau dar tebelaikoma mergina. Tik pagimdžiusi vaiką ji tampa pilnateise moterimi.

Dėl to ir Marija, kol dar nebuvo pagimdžiusi manęs, o aš buvau jos pirmagimis vaikas, tol dar neturėjo moters statuso ir buvo laikoma mergina, nors ir turinti savo vyrą.

Tokių iškraipymų yra ir daugiau jūsų laikomame Šventajame Rašte. Tačiau net ir jame jūs dar surasite ir kai kurių kitų mano šeimos brolių vardus, o taip pat paminėjimą, kad aš turėjau ir seserų. Tik skaitykite labai atidžiai ir jūsų vadinamąjį Šventąjį Raštą, ir jūs sužinosite daugiau ir apie mano šeimą, Juozapo ir Marijos šeimą.

Ir man labai skaudu matyti, kada kuriami iškraipymai apie mane ir mūsų šeimą, kuri buvo gausi: Marijos pagimdyti devyni vaikai, mano jaunesni broliukai ir sesutės, kuriuos man teko ir auklėti, kada nelaimingo atsitikimo metu statybose netikėtai žuvo mano žemiškasis tėvas, Juozapas. Tada aš tapau pagrindiniu savo motinos ramsčiu tiek aprūpinant gausią šeimyną pinigais, tiek moraline parama.
O man tai buvo toks patyrimas, kokio neturėjo joks kitas vaikas visoje planetoje. Aš tuo metu teturėjau vos keturiolika metų, o ant mano pečių užgulė visų mūsų aprūpinimas maistu ir vaikų auklėjimas. Būdamas vos keturiolikos metų aš netikėtai tapau vyresniuoju broliu-tėvu visiems savo jaunesniems broliams ir seserims.

Tie patyrimai buvo labai sunkūs ir kartūs mano jaunam protui ir sielai. Ir kūnui. Aš nuo pat paauglystės turėjau atsisakyti džiaugsmingos paauglystės malonumų, kurie tuo metu vyravo tarp mano bendraamžių. Aš nebegalėjau atsiduoti tiems malonumams, nes mano pečius užgulė tokia našta, kurią galėtų su dideliu vargu nešti net ir suaugusio vyro pečiai. Tada man atrodė, kad tikrai galėsiu palūžti ir neatlaikyti tokios didžiulės naštos mano dar nesubrendusiems pečiams. Tuo labiau, kad iki to tragiško įvykio su mano tėvu, Juozapu, aš buvau žinomas kaip labai judrus, guvus, ir pilnas skambančio juoko vaikas. Savo judrumu ir samprotavimais aš pridarydavau daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir tiems, su kuriais bendraudavau. Jie žinojo, kad aš buvau dailidės Juozapo sūnus, todėl į mane žvelgė su tokia atlaidžia pagarba, nes labai gerbė mano tėvą, Juozapą, kuris buvo labai darbštus ir nuoširdus žmogus.

Mano motina, Marija, irgi buvo labai jam atsidavusi žmona ir mus visus vaikus labai mylinti motina. Tačiau jos charakteris buvo ne toks pastovus, kaip Juozapo. Juozapo ramumas, ir Marijos banguotumas turėjo įtakos ir mano charakterio formavimuisi. Iki mano tėvo žūties aš daugiau savo charakteriu priminiau savo motiną. Manęs buvo pilna visur. Ir visur jaučiau, kad kiti mano bendraamžiai turi polinkį paklusti mano įtakai. Dėl to man atrodė visiškai natūralu, kad ir mano jaunesnieji broliai ir seserys turi man paklusti, nes buvo dar už mane ir jaunesni. Tik likęs šeimos pagrindiniu maitintoju, aš suvokiau tą atsakomybę, kuri dabar slėgė mano pečius.