Mano gyvenimas, kaip vieno iš jūsų ir tarp jūsų, buvo skirtas ne kraują pralieti ir jums palikti tokią žinią, kad aš jūsų nuodėmes atpirkau savuoju krauju. Tai būtų didžiulė netiesa. Tokia mano žinia neturi nieko bendro su Kūrėjo, Visuotinio Tėvo, meile ir gailestingumu. Tokia žinia yra labai žiauri jūsų visoms kartoms, kurios ją nuolatos perduoda iš vienos kartos į kitą.
Aš esu tas Kristus, tas Jėzus iš Nazareto, kuris tikrai patyrė tokią žiaurią ir kankinančią mirtį ant kryžiaus. Tačiau mano žinia buvo nešama mano sielos broliams ir sesėms tuo metu, kada aš vaikščiojau po Galilėją ir Judėją, keliavau po kitas Viduržemio jūros šalis. Tada aš nekabėjau ant kryžiaus. Tada aš ir nešiau tą žinią, kuri turėjo likti kiekvieno iš jūsų širdyje, kad atvertų jūsų sielos dvasinius virpesius taip, kad jie susilietų su Kūrėjo, Tėvo, dvasinio spindėjimo siunčiamais, kiekvienam mums, virpesiais. O tada jokio kryžiaus nebuvo. Ir apie jokią nuodėmės atpirkimą aš nekalbėjau. Ir niekas net minties neturėjo, kad aš būsiu taip žiauriai nukankintas, tačiau mano žinios klausėsi tūkstančiai. Mano gyvojo Jėzaus gyvosios žinios.

Kada manęs klausėsi tūkstančiai, kada tūkstančiai tikėjo į mano skelbiamą gerąją naujiena, tada niekas manęs net mintyse nevadino Kristumi. Jie džiaugėsi atnešta mano gerąja žinia, kuri būtent ir išgelbės kiekvieną. Būtent geroji žinia, o ne mano mirtis ant kryžiaus, kuri tik užbaigė mano, mirtingojo, gyvenimą tarp jūsų. Tai pati manosios misijos pabaiga. O savo gerąją žinią aš skelbiau daug metų. Iš pradžių skleisdamas ją vienas. Kur beatsidurdavau, kur benukeliaudavau, visur aiškinau žmonėms tą gerąją žinią. O kada pamačiau, kad žmonės su didžiule viltimi ir pasitikėjimu sutinka gerąją naujieną, kad šitoji geroji žinia juos ramina ir stiprina, tada nusprendžiau, kad turiu paruošti savo mokinių, kurie skelbtų šitą mano gerąją žinią, kada aš jau būsiu išėjęs iš šito pasaulio, kada manęs nebegalės klausytis ir matyti, kaip aš mokau būdamas materialiu pavidalu.
Ir aš žinojau apie savo tragišką būsimą išėjimą. Ir šitam išėjimui neteikiau didelės reikšmės. Visą savo dėmesį aš sutelkiau gerosios žinios skelbimui ir savo mokinių rengimui, kurie šitą žinią neštų po pasaulį ir ją drąsiai skelbtų po manojo išėjimo iš šito pasaulio materialiu pavidalu.

Manoji gera žinia yra, buvo, ir bus, tik tokia – Dievo Tėvystė ir žmonių brolystė – ir kai kas net iš jūsų jau dabar skelbia net ir padidintą šitą pačią žinią, ir tai yra tiesa – ir visos kūrinijos brolystė. Tačiau prieš du tūkstančius metų aš negalėjau skelbti visos kūrinijos brolystės, nes žmonių samprata apie kūriniją buvo labai menka. Šiandien ji taip pat dar labai menka, nors jau yra vis daugiau ir daugiau žmonių, suvokiančių, kad jūsų pasaulis nėra viena vienintelė planeta, kurioje yra gyvybė. Lygiai taip pat vis daugiau ir daugiau bus tokių jūsų sielos brolių ir sesių, žvelgiančių į kūriniją dar gilesniu žvilgsniu ir suvokiančių, kad yra ne tik kitos planetos, kuriose yra žmogiškojo lygio gyvybės forma, bet taip pat yra pasauliai su dieviškosios gyvybės sumodeliuotomis įvairiomis dvasinėmis gyvybės formomis. Ir vis labiau ir daugiau jūsų sielos brolių pradės suvokti, kad kūrinijoje yra ir tokia gyvybės forma, kuri įsiterpia tarp materialios ir žmogiškosios gyvybės formos ir dieviškosios dvasinės gyvybės formos. Ir šitoji tarpinė gyvybės forma yra pereinamoji gyvybės forma, sielos gyvybės forma, kada iš materialaus gyvybės apvalkalo, arba kūno, yra pereinama į dvasinį.

Štai dėl ko aš sveikinu visus tuos savo brolius ir seseris, kurie jau dabar mano gerąją žinią išplėtė nuo Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės iki visos kūrinijos brolystės.
Kada aš buvau šitame pasaulyje žmogiškuoju pavidalu, tai turėjau derintis prie to laikmečio žmonių sampratų. Tačiau aš norėjau šitas sampratas tiek sustiprinti, tiek ištiesinti, kur jos buvo iškreiptos. Aš ir jums negaliu kalbėti apie tai, ko jūsų protas suprasti šiandien nėra pajėgus. Tačiau jūs turite žinoti, kad tikrovė yra tokia sudėtinga, tokia įvairiapusė, kad jos suvokti iki galo negalima net ir man, nors manoji kilmė yra dieviška, nes aš esu tiesiogiai kilęs iš Dievybės. Tačiau toks tikrovės iki galo nežinojimas ir suteikia akstiną siekti dar daugiau ir siekti to, kas dar nepažinta, nes pati tikrovė yra vystoma Kūrėjo, kuris yra begalinis ir amžinas. Ir tik Jam yra žinoma visa tikrovės panorama.

Kada aš buvau žmogiškuoju pavidalu šitame pasaulyje, tada aš galėjau sau leisti labai atsargiai plėsti žmonių sąmonės dvasinius virpesius. Net ir manoji geroji naujiena daugumai buvo perdaug akinanti. Tačiau visi geravaliai žmonės, paprasti ir vargingi žmonės, labai nuoširdžiai klausėsi mano gerosios naujienos – Dievas Tėvas yra vienas visiems žmonėms, o visi žmonės yra broliai. Ir kas tik įtiki į šitą gerąją žinią, tą Tėvas priima į savo karalystę.

Man buvo daug artimesnis aiškinimas apie Visų Tėvą ir Jo milžinišką šeimą, tačiau šitoks mokymas nebuvo žydams dar suprantamas, kad Dievas Tėvas turi savo šeimą, kuri yra viena ir bendra, tiek pagonių, tiek judėjų, kurie įtiki į Tėvą. Žydams buvo per sunku save matyti vienoje šeimoje su pagonimis, kurie, jų samprata, buvo netikintys ir neverti tokio paties dėmesio ir tokios pačios meilės, kaip tikintieji judėjai.

Todėl man reikėjo derintis prie jų lauktos Mesijo atėjimo žinios, kada per kartas buvo laukiama, kad ateis Mesijas ir užims laisvą karaliaus Dovydo sostą, ir juos visus išvaduos iš netikinčių pagonių jungo. Tokioje aplinkoje šeimos samprata buvo perdaug ryški ir akinanti šviesa. Ir dėl tokio savojo mokymo šviesos sumažinimo aš jaučiau šiokį tokį nusiminimą, kad pats turiu iškreipti savo paties mokymą apie Tėvą. Tačiau kompromisai yra būtini, jeigu nori pasiekti mažiau išsivysčiusį, dvasine prasme, žmogiškąjį protą. Ir aš tą kompromisą padariau sąmoningai.

Judėjams, kaip ir kitiems tikintiesiems, įvedžiau ne Tėvo dvasinės šeimos, bet dangiškosios karalystės metaforą.