10. Mano apmąstymai

Mano protas viduje irgi smarkiai imdavo priešintis, kai tik pradėdavau susimąstyti apie mūsų gyvenimo paskirtį šitoje planetoje.
Kada tik ėmiau vis giliau ir giliau jausti, kad man vienam bendraujant savais žodžiais su Izraelio Dievu, Izraelio Tėvu, man viduje palengvėdavo ir aš apsiramindavau, pradėjau pats mąstyti, kad aš gi nesilaikau numatytų rabinų ir raštininkų ritualų, o vis tiek jaučiu ramybę savo viduje. Tai reiškia, kad ritualas nieko neduoda. Jis pats neatstoja gyvo ryšio su Dievu. Vien tik ritualo neužtenka, kad galėtum pajausti tą gyvą ryšį su Dievu. Kaip tik ritualas ir trukdo gyvo bendravimo metu, nes tada dėmesys nukrypsta į ritualo atlikimą, o ne į patį ryšį su Dievu visu savo vidumi.

Mano asmeninis patyrimas, dar paauglystės metais, mane įtikino, kad ne ritualas turėtų būti svarbu Dievui Tėvui, o bendravimas su Juo tiesiai iš širdies. Ir apie tai aš užsimindavau savo tėvams. Tačiau dėl tokių mano kalbų jie abu labai išsigąsdavo, kad tuoj pat mane puldavo atkalbinėti nuo tokių, jiems nesuprantamų, bendravimo su Dievu formų. Ir visą laiką man pabrėždavo, kad jų raštai yra tokie seni, kad daug kartų nugyveno jų laikydamosi, kad juos labai gerai išmano rabinai ir raštininkai, o jie visada moko, kaip reikia melstis Dievui nustatytomis maldomis. To moko ir sinagogose. Dėl to mano samprotavimai juos labai suerzindavo ir man nieko kito nebelikdavo, kaip tik vėl viską laikyti savo viduje. Su niekuo negalėjau surasti bendros kalbos, vos tik pradėdavau kalbą apie tai, kad Dievas myli visus.

Negali būti tokio Dievo, kuris vienus mylėtų labiau, o kitus nuskriaustų. Tada Jis turėtų būti labai negailestingas Dievas, nes net ir geras pagonis yra vertas ir meilės, ir tokio paties požiūrio, kaip ir žydas. Tačiau tokie mano samprotavimai tik išgąsdintų mano draugus ir mokytojus sinagogos mokykloje. Dėl to aš gerai suvokiau, nuo ankstyvos jaunystės, kad nevisada ir geranoriški pokalbiai geranoriškai nuteikia net ir mano bendraamžius, jeigu jie mano žodžių negali suprasti, o nuo savųjų samprotavimų pabėgti negali. Todėl neturėjau, per visą savo gyvenimą, su kuo galėčiau atvirai pasikalbėti apie tai, kas mane patį ir jaudino ir skaudino žmogaus gyvenime.

Štai dėl ko man kildavo vis dažniau klausimų, kodėl gi kiti nemato tokių akivaizdžių dalykų, kurie man yra taip ryškiai matomi? Kodėl kiti viską priima taip, kaip yra, ir visiškai nemąsto apie gilesnes priežastis? Kodėl jie negali suvokti, kad toks gyvenimas veda į žmonių dar didesnį susvetimėjimą ir susiskaldymą ir dar didesnę kančią? Kodėl aš matau daug giliau, negu mano draugai? Net geriau suprantu daug ką, ko negali suprasti net rabinai ir raštininkai? Tokie klausimai man nuolat kutendavo mano protą, bet atsakymų, kurie man pačiam būtų akivaizdūs ir aiškūs nerasdavau ir aš.