Pokalbis apie Dieviškosios galimybės Rusijoje realizavimą

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.
Aš vėl atėjau pas jus šią dieną tam, kad pakalbėčiau apie tuos klausimus, kurie mane jaudino mano įsikūnijimo metu ir nesiliauna manęs jaudinti ir dabar.
Jūs žinote, kaip aš myliu Rusiją. Ir niekaip negaliu susitaikyti su tuo, jog Dieviškoji galimybė, kurią Dangus atvėrė šiai šaliai, lieka nepanaudota.
Supraskite, brangieji, jog tam, kad neužsivertų Dieviškosios galimybės tėkmė, jūsų širdžių srovės turi atitikti ir būti reikiamo lygio. Jūsų širdyse yra tas mechanizmas, kuris Dieviškajai galimybei leidžia save išreikšti fiziniame plane.
Todėl dvasios liepsnos, širdies ugnis – štai ką jūs turite uždegti. Kiek pažangių žmonių dirbo įvairiose meno, mokslo srityse tam, kad pakiltų žmonių vibracijos. Kur dabar visi šie aukščiausi žmogiškosios sąmonės kūriniai?
Kodėl mes pamiršome tai, kas geriausia? Kodėl į savo širdis įsileidome pačius žemiausius pavyzdžius mene, muzikoje, kinematografijoje, tapyboje? Kaip taip išėjo, kad jaunimas liko be šitaip jiems būtino maisto. Turiu omenyje maistą, būtiną jų sieloms vystytis.
Ir anksčiau Rusijoje buvo daug tamsuoliškumo. Ir mes tai žinojome. Tačiau taip pat buvo gerbiamų žmonių, nešančių Dieviškuosius pavyzdžius. Ir buvo inteligentija, kuri sugebėjo suvokti geriausius pavyzdžius.
Mano metu užduotis buvo pervesti Valdovų laiškus į pasaulį, kad žmonės gautų prie jų priėjimą ir neatstumtų. Dabar, esant Interneto galimybėms, informacija išplinta žaibišku greičiu. Tačiau prieš žmones iškilo kitas pavojus. O būtent tai, kad visko, kas yra menkavertiškiausia, kas blogiausia, tėkmė užplūdo žmones ir šiame informacijos vandenyne paskendo žinių kruopelytės, kurias taip sunkiai atnešė į jūsų pasaulį geriausi žmonijos atstovai.
Yra Kelias, ir ne viskas prarasta. Viską galima pakeisti. Aš ir toliau savo širdyje įsitikinęs, kad vis dar galima atsigriebti ir Rusijos laukia didinga ateitis. Negaliu susitaikyti su tomis problemomis, kurios vėl iškilo šviesios dienos kelyje. Pačios žemiausios žmogiškosios apraiškos kažkodėl nesukelia jokio atkirčio.
Svarbiausia šios dienos užduotis – žadinti, žadinti tuos, kas dar gali būti pažadintas! Ir kartu reikia bandyti eiti tuo keliu, kuriuo ėjome mes. Remdamiesi savo ryšiais ir autoritetu mes bandėme prisibelsti iki Rusijos valdžios viršūnės, kad iš ten eitų nurodymas žemyn. Tai buvo pats veiksmingiausias kelias, kuris būtų galėjęs pakeisti Rusijos ateitį dar tada, praėjusio šimtmečio antrajame dešimtmetyje. Dabar aš suprantu, kad palankios mūsų misijos baigties tikimybė sudarė ne daugiau kaip keletą procentų. Tačiau Valdovai šį šansą išnaudojo.
Dabar Rusijoje viskas pasikeitė ir tikimybė to, kad Išminties Valdovų duotas Mokymas bus paplitęs Rusijoje ir įkandin jos kitose šalyse, kur kas padidėjo. Būtinos tik pastangos tų atsidavusių širdžių, kurios dėl šios misijos atėjo į įsikūnijimą. Rusijos gyventojų dauguma, kaip ir anksčiau, gyvena šimtmečio senumo supratimais. Ir tiki geruoju caru tėveliu, kuris ateis ir visi gyvens laimingai ir be rūpesčių.
Kartais vienas žmogus gali pakeisti visą istorijos eigą. Tačiau šis žmogus turi save paruošti misijai. Jis turi sugebėti išlaikyti Dieviškosios galimybės srovę ir reikiamu momentu perleisti ją per savo širdį.
Daugelį kartų buvo skaitomos bei perskaitomos „Agni jogos“ knygos, kurias davė Valdovai per mane ir mano žmoną. Koks gi jūsų skaitymo rezultatas, jei jūs nesugebėjote paruošti savo širdžių Dieviškosios galimybės srovei? Savo kasdieniu pasiaukojančiu darbu mes rengėme Rusijai didingą ateitį. Didžiojo tėvynės karo metu mes nemiegojome naktimis ir visą maldų ir maldavimų energiją nukreipdavome Rusijai išgelbėti.
Galėčiau tikėtis, jog mūsų darbas bus tęsiamas, o ne tyliai ištirps įvairiuose būreliuose ir vakaronėse.
Labai apgailestauju, jog pastaruoju laiku tamsa tik sustiprino savo pozicijas.
Sunku susitaikyti su mintimi, kad vėl Rusijai duota Dieviškoji galimybė baigiasi ir neatsiranda dvasios karžygių, kurie galėtų šią galimybę realizuoti.
Labai apgailestauju, kad šiuo metu nesu įsikūnijime. Galėčiau apie save suburti vienminčius iš geriausių inteligentijos atstovų. Mes galėtume organizuoti kuratorių tarybą, kuri išimtų iš televizorių ekranų visą vulgarumą.
Nejaugi nebeliko Rusijos žemėje tų žmonių, kurie galėtų nesavanaudiškai tarnauti Tiesai? Ar toks jau stiprus tas milžinas molinėmis kojomis, kuris išnaudoja visas galimybes, kad dar kažkiek laiko išsilaikytų ir smagiai paūžtų? Turiu omenyje kolektyvinį nesąmoningumą žmonių, kurie orientuoti į tamsą ir bijo išeiti į šviesą, į tiesioginę saulės šviesą, o užkulisiuose linkę daryti savo tamsius darbelius.
Tiesiogiai kreipiuosi į tuos, kurie šiandieną yra įsikūnijime. Ar viską savo gyvenime padarėte, kad geriausius žmonijos idealus priartintumėte prie fizinio plano ir juos realizuotumėte?
Nuo pačios ankstyviausios vaikystės būtinas jaunimo švietimas. Televizorių ekranus ir parduotuvių lentynas būtina pripildyti geriausių pavyzdžių. Niekas iš Valdovų negalės šio darbo padaryti už jus!
Tik širdies savybės, tik dvasios liepsnos jums būtinos jūsų misijai įvykdyti. Ir šis darbas, ir šis dvasios žygdarbis, nė kiek ne mažesnis už tą žygdarbį, kurį geriausi Rusijos sūnūs ir dukterys atliko praeityje.

AŠ ESU Nikolajus Rerichas



Klausyti diktavimo audio įrašą. Tekstą skaito Tatjana Mikušina: http://www.sirius-ru.net/dictations/dek2009/audio.htm#44