Kūniškas protas turi užleisti vietą Dieviškajai išminčiai

AŠ ESU Zaratustra, atėjęs per šį pasiuntinį.
Ugningumas – pagrindinė mano savybė. Ugnis – mano stichija!
Mūsų duodamų mokymų persilaužimas įvyksta susiliečiant mūsų pasauliui būdingoms ugninėms vibracijoms su fizinio Žemės planetos plano vibracijomis.
Bet ugnį, esančią mano žodžiuose, galite pajusti netgi pro pasaulius.
Aš atėjau!
Ugninis pasaulis per daug skiriasi nuo jūsų pasaulio ir mūsų pasaulio paveikslai jūsų sąmonei gali būti neįprasti. Mes kalbame liepsnos kalba ir mūsų informaciją transformuojant į žemiškąją kalbą negalima perduoti pilnai. Tačiau pranešimo esmė, pagrindas perduodami ganėtinai pilnai.
Šiandien atėjau pas jus duoti nedidelį Mokymą. Aš daviau šį Mokymą savo mokiniams tuo laiku, kai buvau įsikūnijęs Žemėje prieš daugelį tūkstančių metų. Tačiau šio Mokymo vertingumas iki šiol nepakito. Maža to, pasakysiu, kad labai mažai žmonių Žemėje sugebėjo iki galo įsisavinti šį Mokymą.
Kai tobula Dvasia nužengia į šį tankų fizinį pasaulį (tai įvyksta tada, kai Aukštosios Kosminės Dvasios, pasiekusios atitinkamą pasiekimų lygį praėjusių manvantarų metu, pagal kosminį Įstatymą turi vėl nužengti į įsikūnijimą), tai susiduriant su tankia, išvystyta materija, įvyksta tie dalykai, apie kuriuos jums turiu papasakoti.
Galbūt girdėjote iš kokių nors kitų mokymų arba skaitėte kokiose nors knygose, kad žmogus pačioje pradžioje, kai jis buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, turėjo Aukščiausią, nemirtingą, dalį, kuri niekada nepamiršo savo vienybės su Kūrėju, ir žemiausią dalį, kuri per daugelį milijonų įsikūnijimo planetoje metų prarado vienybės jausmą su Kūrėju ir ryšį su savo Aukščiausia dalimi.
Tačiau žmonijos vystymosi istorijoje buvo momentas, kai jos vystymasis buvo pripažintas kaip patekęs į aklavietę ir nenaudingas. Žmogiškosios būtybės buvo panašios į gyvūnus ir tik išorine forma priminė žmogų. Taip atsitiko, kad žemieji formos kūrėjai nesugebėjo perduoti žmogui tos ugnies, kuri būdinga žmogiškoms būtybėms ir daro juos panašius į Dievą. Tai išminties ugnis, Dieviškoji kibirkštis, kuri turi degti žmogiškojoje būtybėje.
Prieš daugelį milijonų metų Žemės evoliucija turėjo būti nutraukta kaip nepasisekusi. Ir gelbėti padėtį atėjo Aukštosios Dvasios, nuo praėjusių manvantarų laikų esančios palaimos ir nirvanos būsenoje. Šios Dvasios turėjo nužengti į labai organizuotą materiją ir perduoti joms būdingą ugnies, liepsnos ir išminties savybę.
Jos nužengė. Jos nužengė į žmonių kūnus, kurie iš esmės buvo gyvūnai. Ir perdavė žmonėms joms pačioms būdingą ugnies savybę. Ir žmonių akys nušvito išminties ugnimi. Ir žmonės suprato, kad jie skiriasi nuo gyvūnų.
Taip kiekvienas žmogus gavo sėklą, kibirkštį, ugnį, iš labai dvasingų Būtybių, kurios nusileido į materiją iš aukštųjų ugnies sferų.
Kiekviena Aukštoji Dvasia davė dalį savo ugnies daugeliui žmogiškųjų būtybių.
Ir kiekvienam buvo suteikta išminties pagal jo išsivystymo lygį ir laipsnį.
Tai buvo Aukštųjų Dvasių, arba Angelų, nuopuolis įsikūnijant. Jie nužengė iš dalies dėl Kosminio Įstatymo, iš dalies vedami savo pačių troškimo išgelbėti Žemės žmoniją nuo sunaikinimo. Nes praradusi išmintį žmonija negalėjo atitikti Dieviškojo tikslo, su kuriuo ji buvo sukurta. Tą žmogaus defektą pavyko ištaisyti pasiaukojus Aukštosioms Būtybėms, kurios paaukojo savo nirvanos ramybę, kad nužengtų ir padėtų.
Jos nužengė, davė žmonėms išmintį ir dalį savo asmeninių ypatybių, kurios buvo tik blankus atspindys jų nuopelnų ankstesnėse manvantarose.
O ką žmonija? Žmonija tapo protinga. Ji gavo teisę veikti pagal savo laisvą valią. Taip, kaip nešė kiekvieno protas.
Ir kai žmonės įsisąmonino, kad jie panašūs į Dievus, tai pradėjo elgtis kaip Dievai. Jie pradėjo elgtis taip, kaip jų nuomone turėtų elgtis Dievai.
Jie norėjo patirti palaimą ir malonumus, jie norėjo gauti visas jiems pasiekiamas fiziniame pasaulyje malonumų rūšis. Kai žmogaus protas susiduria su išreikštu tankiu pasauliu, sukuria dvejopą charakterį. Tai atsitinka todėl, kad tos Dievų savybės, kurios egzistuoja Dieviškame pasaulyje, iliuzijos plane pavirsta į visišką savo priešingybę.
Tai ir yra išreikšto pasaulio paradoksas. Ir toks yra Dievo sumanymas išreikštam pasauliui.
Kai protas pradeda veikti materialaus pasaulio sąlygomis, jis būna priverstas panaudoti tankią materiją kaip objektą, kuriam jis skiria savo sugebėjimus. Ir kai protas pradeda skirti savo sugebėjimus tankiai materijai, prisimindamas apie Dieviškąjį pasaulį, tai jis bando įvesti Dieviškojo Pasaulio Įstatymus į šį tankų pasaulį. O kadangi materijos vibracijos labai žemos, tai bet kuri išminties savybė, panaudojama fiziniame pasaulyje, gali sukurti visišką priešingybę tai savybei, kuri būtų sukurta dedant analogiškas pastangas subtiliajame pasaulyje, ugniniame pasaulyje.
Štai kur paslaptis. Kai Aukštoji Dvasia patenka iš ugninių sferų į žemuosius pasaulius ir toliau materijoje naudoja ugniniam pasauliui būdingas proto savybes, tai poveikio materijai rezultatas ne visada atitiks Dieviškąjį sumanymą būtent dėl materijos tankumo.
Prieš milijonus metų kiekvienam iš jūsų, kas skaitote šias eilutes, buvo duota Dieviškos išminties kibirkštis, nes Aukštųjų Dvasių, atėjusių jums duoti išmintį, dalis nužengė į jus.
Ir kiekvienas savo viduje turi dalelę tų Valdovų, skirtinguose mokymuose skirtingai vadinamų, – Išminties Valdovais, Pakylėtaisiais Valdovais, Šambalos Valdovais.
Nužengė septynios Didingosios Dvasios. Kiekviena davė dalelę savęs milijonams žmogiškųjų sielų.
Ir žmonės gavo galimybę gyventi ir vystytis. Ir kiekvienas žmogus gavo Aukštosios Dvasios dalelę, kuri tapo jo vidiniu mokytoju, jo Angelu Sargu, arba jo Kristaus AŠ.
Ir dabar negalima atskirti, kur baigiasi gyvuliška žmogaus dalis ir kur prasideda jo dvasinis pradas.
Žmogus priverstas nuolat kovoti su savo gyvuliška prigimtimi ir nuolat siekti Dvasios. Bet anksčiau ar vėliau ateis diena, kada žmogus nugalės gyvuliškumą savo paties viduje, nugalės savo aistras, nugalės savo ego ir duos galimybę Dvasiai visiškai jam vadovauti. Ir žmogus nebus daugiau žemuoju žmogumi, žmogaus ir gyvulio hibridu. Žvėris bus sutramdytas ir žmogus taps panašus į Dievą.
Išminties kibirkštis, deganti kiekvieno žmogaus šventovėje, dabar rusena, o daugelyje yra beveik arba visai užgesusi.
Todėl tam, kad uždegtų šią kibirkštį, duodamas šis Mokymas, duodami nurodymai.
Gyvuliškas žmogus turi užleisti vietą Dieviškajam žmogui.
Sutrūnijęs žmogus turi užleisti vietą nesutrūnijusiam.
Kūniškas protas turi užleisti vietą Dieviškajai išminčiai.
Ir tai įvyks. Todėl, kad kibirkštis ir liepsna jumyse neduos ramybės tol, kol tai neįvyks. Jūs blaškysitės, jūs ieškosite. Fiziniame pasaulyje sieksite surasti tą nirvanos būseną, kurią prisimena Aukščiausių Būtybių dalelytė jumyse. Visur Žemėje ieškosite šios būsenos. Ir fiziniame plane jos nerasite. Ir štai tada, kai suprasite, kad niekas daugiau šiame pasaulyje jūsų netraukia, kai atsisakysite bet kokio prisirišimo prie šio pasaulio, štai tada jūs patirsite tikrąją nirvaną ir galimybę gauti palaimą susivienijant su Aukščiausia jūsų pačių Dalimi ir per ją su šios visatos Kūrėju.
O iki to laiko jūs kovosite, kentėsite, blaškysitės ir ieškosite.
Ir rasite savo Ištakas, savo Pergalę ir savo Palaimą.
Ir tada Aukščiausių Būtybių dalelės, kurios yra jumyse, turės galimybę susilieti į vieną ir jos irgi išsilaisvins iš materijos pančių, kausčiusių jas milijonus metų.
Aš daviau jums Mokymą, kurį esu davęs savo mokiniams prieš tūkstančius metų. Atėjo kitos religijos, kiti mokymai. Ir štai dabar atėjo laikas sugrąžinti jums žinojimą apie jūsų istoriją. Ir šis žinojimas padės jums kitaip pažvelgti į save pačius ir į tą kovą, kuri vyksta jūsų pasaulyje.

AŠ ESU Zaratustra ir aš stoviu Vienybės liepsnoje.