Gediminas prie šio laiško klausė: "Ar dažnai susimąstote, kad net ir siekis įgyti dieviškų savybių gali būti ne tarnavimas visai gyvybei, o tik paprasčiausias savo žmogiškojo ego patenkinimas? "

Svarbiausia atskirti kur yra žmogiškasis protas - ego, o kur aukščiausiojo aš vedimas - dieviškas ego. Žmogus be norų - miręs, besivadovaujantis vien protu - įkalinęs sielą. O ryšį su dieviškumu gali būti ir sunku įvardinti, ir atrasti tokį reiškinį. Apskritai atrodo nėra tiek subtilių žodžių tiems reiškiniams įvardinti.
Kaip kad ir tarnavimas visumai, Dievui - iš vienos pusės tai sąvojo proto/ego nusilenkimas, prieš savo paties dvasinę dalį, iš kitos pusės reikia suvokti kad mes patys esame tos kūrinijos dalis ir nenusižeminti, nemenkinti savęs nes žmonės visgi yra Dievo sūnūs ir dukros, užimantys jiems skirtą vietą kūrinijoje.

Viena iš svarbesnių praktikų kai kuriem gali būti - tylos praktika, o tada atsiranda ir mąstymas mintimis, ne žodžiais. Tada vien į mintis sutelpa įvairios sampratos, motyvai kuriais gali pasitikėti - o jeigu reikia, pabandyti išversti į žmogišką žodinių simbolių kalbą.

Manau, kad tie variantai realūs, kai žmogus siekia padaryti ką nors gero, tam kad pats pasijaustų esantis geras. Arba kaip čia įvardinta siekti dieviškumo - su protu. Tai vėlgi, kuo daugiau gyvumo ir nuoširdumo, tuo greičiau patys pažinsime save, būsime tikraisiais savimi. Tada protas tik vykdys dvasinės sąmonės mintis, vedimą. Tiek pamąstymų.