(803.1) 71:3.1 Valdymo politinė arba administracinė forma turi mažai reikšmės, su sąlyga, jeigu ji suteikia pilietinės pažangos pagrindinius dalykus—laisvę, saugumą, išsilavinimą, ir visuomeninį koordinavimą. Visuomeninės evoliucijos kursą nulemia ne tai, kokia yra valstybė, bet būtent tai, ką ji daro. Pagaliau nė viena valstybė negali pranokti savo pačios piliečių moralinių vertybių, kurių pavyzdys ir yra jų pasirinkti vadovai. Nemokšiškumas ir savanaudiškumas tikrai sužlugdys net ir aukščiausio tipo valdymą.

(803.2) 71:3.2 Kad ir kaip tai būtų apgailėtina, bet nacionalinis egoizmas buvo esminis visuomeniniam išlikimui. Iki pat šiuolaikinių laikų išrinktosios tautos doktrina buvo pagrindinis faktorius, sutvirtinantis gentį ir formuojantis naciją. Bet nė viena valstybė negali pasiekti idealių funkcionavimo lygių iki to meto, kol nėra įveiktos visos nepakantumo formos; jos visą laiką yra nepalankios žmogaus žengimui į priekį. Ir nepakantumą geriausia įveikti mokslo, prekybos, poilsio, ir religijos derinimu.

(803.3) 71:3.3 Ideali valstybė funkcionuoja, kada ją veikia trys galingi ir suderinti postūmiai:

(803.4) 71:3.4 1. Meilės ištikimybė, kilusi iš žmogiškosios brolystės suvokimo.
(803.5) 71:3.5 2. Protingas patriotizmas, grindžiamas išmintingais idealais.
(803.6) 71:3.6 3. Kosminė įžvalga, aiškinama planetinių faktų, poreikių, ir tikslų požiūriu.

(803.7) 71:3.7 Idealioje valstybėje įstatymų skaičius yra nedidelis, ir jie yra perėję iš negatyvaus tabu amžiaus į individualios laisvės pozityvų vystymąsi, atsirandantį dėl padidintos savikontrolės. Išaukštinta valstybė ne tik verčia savo piliečius dirbti, bet taip pat juos įtraukia į naudingą ir kilninantį vis augančio poilsio panaudojimą, kuris atsiranda dėl to, kad besivystantis mašinų amžius išlaisvina iš sunkaus darbo. Laisvalaikis turi sukurti, o taip pat ir suvartoti.

(803.8) 71:3.8 Nė viena visuomenė nebūna pažengusi toli į priekį, jeigu ji leidžia tinginiauti arba yra pakanti skurdui. Bet skurdo ir priklausomybės niekada nebus įmanoma pašalinti, jeigu defektyvūs ir degeneruoti palikuonys bus laisvai remiami ir jeigu jiems bus leidžiama daugintis be jokių apribojimų.

(803.9) 71:3.9 Morali visuomenė turėtų siekti tikslo išsaugoti savo piliečių savigarbą ir suteikti kiekvienam normaliam individui adekvačias galimybes saviraiškai. Toks visuomeninio pasiekimo planas sukurtų aukščiausios kategorijos kultūringą visuomenę. Visuomeninę evoliuciją turėtų skatinti tokia valdymo priežiūra, kuri reguliuojamąją kontrolę naudoja mažiausiu laipsniu. Ta valstybė yra geriausia, kuri koordinuoja daugiausia, o valdo mažiausia.

(803.10) 71:3.10 Valstybingumo idealai turi būti pasiekiami evoliuciniu būdu, palaipsniu pilietinės sąmonės augimu, pareigos ir privilegijos tarnauti visuomenei suvokimu. Iš pradžių žmonės valdymo naštą prisiima kaip pareigą po to, kada pasibaigia politinių parsidavėlių administravimas, bet vėliau tokios tarnystės jie siekia kaip privilegijos, kaip didžiausios garbės. Bet kokio civilizacijos lygio statusą teisingai atspindi jos piliečių, kurie savo noru prisiima valstybės valdymo pareigas, kompetentingumo laipsnis.

(803.11) 71:3.11 Tikroje sandraugoje miestų ir provincijų valdymo reikalus tvarko ekspertai, ir jie yra tvarkomi lygiai taip, kaip yra tvarkomos ir visos kitos žmonių ekonominių ir komercinių susivienijimų formos.

(803.12) 71:3.12 Išsivysčiusiose valstybėse, politinė tarnystė yra gerbiama kaip aukščiausias piliečių atsidavimas. Išmintingiausių ir kilniausių piliečių didžiausias siekis yra nusipelnyti pilietinio pripažinimo, būti išrinktam arba paskirtam į kokį nors atsakingą valdymo postą, ir tiems, kurie tarnauja valstybinėje ir visuomeninėje tarnystėje, tokios vyriausybės suteikia aukščiausio pripažinimo apdovanojimus. Po jų išvardinta tvarka apdovanojimai yra suteikiami filosofams, švietėjams, mokslininkams, pramonininkams, ir kariškiams. Tėvams deramai atlygina jų vaikų pasiekimai, o grynai religiniai vadovai, būdami dvasinės karalystės ambasadoriai, savo tikruosius apdovanojimus gauna kitame pasaulyje.