Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 68 Dokumentas. Civilizacijos a... > 5. Žemės panaudojimo metodai —... >

5. Žemės panaudojimo metodai — pragyvenimo priemonės

(768.1) 68:5.1 Žemė yra visuomenės scena, žmonės yra aktoriai. Ir visą laiką žmogus savo veiksmus privalo derinti taip, kad jie atitiktų situaciją žemėje. Papročių evoliucija visada priklauso nuo žemės-žmogaus proporcijos. Tai yra tiesa, kad ir kaip tą būtų sunku suvokti. Žmogaus žemės panaudojimo metodai, arba išgyvenimo priemonės, plius jo gyvenimo lygis, prilygsta liaudiškų įpročių, papročių, bendrai sumai. O žmogaus prisiderinimo prie gyvenimo reikmių suma prilygsta jo kultūrinei civilizacijai.

(768.2) 68:5.2 Ankstyvosios žmogiškosios kultūros iškilo palei Rytų pusrutulio upes, o civilizacijos žengime į priekį buvo keturi didžiuliai etapai. Jie buvo tokie:

(768.3) 68:5.3 1. Subūrimo etapas. Priverstinis maisto poreikis, alkis, atvedė prie pirmosios gamybinės organizacijos formos, prie primityvių maisto rinkimo grandinių. Kartais tokia maisto paieškos grandinė, kada išeidavo rinkti maisto genama alkio, būdavo dešimties mylių ilgio. Tai buvo kultūros primityvus nomadinis etapas, ir dabar tokio gyvenimo būdo laikosi Afrikos bušmenai.

(768.4) 68:5.4 2. Medžioklės etapas. Ginklinių įrankių išradimas įgalino žmogų tapti medžiotoju ir tokiu būdu žymiai išsilaisvinti iš maisto vergovės. Mąstantis Andonitas, kuris aršiame mūšyje smarkiai susižeidė savo kumštį, iš naujo atrado idėją, kaip ilgą lazdą panaudoti vietoje rankos, ir kaip vietoje kumščio panaudoti prie jos galo sausgyslėmis pririštą gabalėlį kieto titnago. Daug genčių prie šitos rūšies atradimo priėjo savarankiškai, ir šitos įvairios plaktukų formos žmonijos civilizacijoje išreiškė vieną iš didžiųjų žingsnių pirmyn. Šiandien kai kurie Australijos čiabuviai nedaug tepažengė į priekį už šitos pakopos.

(768.5) 68:5.5 Mėlynieji žmonės tapo puikiais medžiotojais ir spąstų spendėjais; užtverdami upes jie sugaudavo gausybę žuvų, perteklių sudžiovindavo žiemos atsargoms. Daug paprastų žabangų ir spąstų buvo naudojami laukinių paukščių ir gyvūnų gaudymui, bet primityvesnės rasės didesnių gyvūnų nemedžiodavo.

(768.6) 68:5.6 3. Ganyklinis etapas. Šita civilizacijos fazė tapo įmanoma gyvūnų prisijaukinimo dėka. Arabai ir Afrikos čiabuviai yra tarp tų tautų, kurios ne taip seniai pradėjo verstis gyvulių ganymu.

(768.7) 68:5.7 Piemenų gyvenimas dar labiau išvadavo iš maisto vergovės; žmogus išmoko gyventi iš savo kapitalo procentų, iš kaimenės padidinimo; o tai suteikė daugiau laisvalaikio kultūrai ir vystymuisi.

(768.8) 68:5.8 Iki piemenų buvusi visuomenė buvo lyčių bendradarbiavimo visuomenė, bet gyvulininkystės paplitimas moterį nustūmė į visuomeninės vergovės dugną. Ankstesniaisiais laikais būtent vyro pareiga buvo užtikrinti gyvulinio maisto, moterų rūpestis buvo parūpinti augalinio maisto. Todėl, kada žmogus įžengė į savo egzistencijos ganyklinę erą, tada moters orumas labai smuko. Ji vis tiek turi sunkiai dirbti, kad parūpintų augalinio maisto, tuo tarpu vyrui užtenka nueiti prie savo bandų, kad gausiai aprūpintų gyvuliniu maistu. Tokiu būdu vyras tapo sąlyginai nepriklausomu nuo moters; per visą ganyklinį amžių moters statusas nuolat smuko. Baigiantis šitai erai ji buvo labai mažai kuo daugiau už žmogiškąjį gyvulį, privalantį dirbti ir gimdyti žmogiškuosius palikuonis, didele dalimi taip, kaip iš gyvulių bandos buvo tikimasi, kad jie dirbs ir atsives jauniklių. Ganyklinių amžių vyrai jautė didžiulę meilę savo galvijams; tuo labiau gaila, kad jie nepajėgė išvystyti gilesnės meilės savo žmonoms.

(769.1) 68:5.9 4. Žemdirbystės etapas. Šita era prasidėjo sukultūrinus augalus, ir ji išreiškia materialios civilizacijos aukščiausiąjį tipą. Tiek Kaligastija, tiek Adomas atkakliai stengėsi išmokyti sodininkystės ir augalininkystės. Adomas ir Ieva buvo sodininkai, ne piemenys, ir tomis dienomis sodininkavimas buvo išvystyta kultūra. Augalų auginimas spinduliuoja kilninantį poveikį visoms žmonijos rasėms

(769.2) 68:5.10 Žemdirbystė daugiau negu keturgubai padidino žemės-žmogaus proporciją pasaulyje. Ji gali derintis su ankstesniojo kultūrinio etapo piemenų užsiėmimu. Kada šitie trys etapai vienas kitą užkloja, tada vyrai medžioja, o moterys dirba žemę.

(769.3) 68:5.11 Visada buvo trintis tarp gyvulius auginusiųjų ir žemdirbių. Medžiotojas ir kerdžius buvo karingi, pasirengę kariauti; žemdirbys yra labiau taiką mylintis tipas. Bendravimas su gyvuliais numato kovą ir jėgą; bendravimas su augalais palaipsniui ugdo kantrybę, ramybę, ir taiką. Žemės ūkis ir pramonės gamyba yra veiklos formos taikos sąlygomis. Bet jų abiejų, kaip pasaulio visuomeninės veiklos formų, silpnoji pusė yra ta, kad joms stinga sujaudinimo ir nuotykių.

(769.4) 68:5.12 Žmogiškoji visuomenė vystėsi iš medžioklės pakopos per gyvulių augintojų pakopą į žemdirbystės teritorinę pakopą. Ir šitos besivystančios civilizacijos kiekviename etape vis mažiau ir mažiau buvo klajokliškos gyvensenos, žmogus vis daugiau ir daugiau ėmė gyventi namuose.

(769.5) 68:5.13 Ir dabar pramonė iš tikrųjų papildo žemės ūkį, ir dėl to atsiranda didesnė urbanizacija ir gyventojų klasių nežemdirbių grupių pagausėjimas. Bet industrinė era negali tikėtis to, jog išliks, jeigu jos vadovai nesuvoks, kad net ir patys aukščiausi visuomeniniai laimėjimai visada turi remtis į tvirtą žemės ūkio pagrindą.